*Izraelietiškos pomidorų ir granatų salotos Sababa

Šitas salotas nusižiūrėjau Berlyne, Izraelio virtuvės restoranėlyje. Užsukome ten su merginomis tarp apsipirkinėjimų ir likau sužavėta - buvo labai lengva ir paprasta - gal dėl to, kad šefas gamina dainuodamas, švilpaudamas ir šokdamas. Kitaip tariant - su meile:)

Grįžusi pasikviečiau drauges vakarienes ir pagaminau jas kaip pirmos meilės stadijos  - susipažinimo ir įsimylėjimo - simbolį

Tikslių proporcijų nežinau, nes jas spėjau iš galvos ir skonio burnoj, tačiau sudedamosios dalys ir apytiksliai kiekiai tokie:

• Pomidorai (~7 vidutiniai)
• Raudonas svogūnas  (1 vnt)
• Granatas (visas jei mažesnis ar 0.75 didesnio)
• Kalendra
• Druska, pipirai, šiek tiek alyvuogių aliejaus

Pomidorus blanširuojame, nulupame ir supjaustome smulkiais kubeliais.
Lukštename granato uogas*
Raudonąjį svogūną supjaustome tik itin smulkiai, taip pat ir kalendros lapelius.

Viską sumaišome, įdedame prieskonių, šiek tiek alyvuogių aliejaus.
Viskas:)

Draugėms patiko. Tikiuosi ir jums patiks.


*Kaip teisingai lukštenti ir valgyti granato vaisius

*Sekmadienio pyragas. Tikros meilės šokoladinis pyragas

Neseniai turėjau vakarienę su keliomis draugėmis. Galvojau, ką gi čia pagaminus, kad tiktų šaltam rudens vakarui, bet kartu būtų mergaitiška ir kadangi per visokius merginų vakarėlius „reikia“ kalbėti apie vyrus ir santykius, meniu pabandžiau sudaryti ta tema.*

Meniu paskutinis punktas buvo "vėl už rankų" arba tikros meilės stadija. Kaip jau esu rašiusi prie Black Afgano (http://meringavirtuveje.blogspot.com/2014/09/sekmadienio-pyragas-black-afgano.html), niekas geriau nekalba apie meilę kaip šokoladiniai pyragai, taigi ir šį kartą pasirinkau jį kepti desertui.

Ypatingai lengvai pagaminamas ir tikrai skanus!

• 180 g sviesto
• 200 g juodojo šokolado (~60% kakavos)
• 100 g cukraus
• 4 vid. dydžio kiaušiniai (jei mažesni, galima dėti ir 5)
• Migdolų drožlių pabarstymui

Taip taip, miltų nereikia:)

Sviestą supjaustome į mažesnes dalis ir lydome puode ant vidutinės ugnies. Į jį sudedame gabaliukais sulaužytą šokoladą. Maišome, kol viskas ištirpsta ir gaunasi viena graži saldi masė.

Kiaušinių trynius išsukame su cukrumi.

Baltymus išplakame iki standžių putų ir atsargiai įmaišome į trynius.

Į kiaušinius maža srovele pilame šokoladą, nuolat maišome iki turime vienspalvę šokoladinę masę. Patirtis sako kad geriausia maišyti silikonine mentele, nepamirštant užkabinti ir centro.

Apie 80% šokolado masės supilame į sviestu pateptą ar kepimo popieriumi išklotą kepimo skardą ir kepame iki 180^oC įkaitintoje orkaitėje, ~15-20 min, priklausomai nuo skardos dydžio
*aš kepiau 26cm skersmens torto formoje 15 min, bet kitą sykį rinkčiausi mažesnę formą, manau storesnis pyragas yra geriau

Leidžiame šiek tiek atvėsti ir tuomet atsargiai aptepame pyragą likusiu šokoladu (tik nedėkite jo į šaldytuvą, kol pyragas keps ar vės, nes bus sunku tepti).

Migdolų drožles šiek tiek paskrudiname (vidutinė ugnis ir nuolatinis dėmesys, nes bemat gali sudegti) ir jomis pabarstome šokoladinį pyragą. O tada jau laukiame draugių, draugų arba mylimųjų.

*Dalinuosi meniu ir tomis "stadijomis". Kitus receptus aprašysiu artimiausiu metu:)


1 Stadija. Susipažinimas.
Viskas labai lengva ir vasariška, su šiokiais tokiais pieskoniukais ir kartumais. Bet jie suteikia tik dar daugiau žaismingumo ir traukia. Bandome būti įdomesni, lengvesni, mažiau valgome:)

Izraelietiškos pomidorų, granatų ir kalendros salotos

2 Stadija. Pirmi trys metai.
Atrodo, kad tai meilė visam gyvenimui. Viskas raudona. Ir balta. Ir žalia.

Burolėliai su graikiška feta ir špinatais

3 Stadija. Kas toliau? Ar mums pakeliui?
Jis ne graikas, ne koks princas, jis paprastas, netobulas, bet truputį pasistengus, gal kas ir gausis.

Kartofelsalat iš mažylių bulvių

4 Stadija. Vėl už rankų
Tikra meilė yra klampi ir tiršta, jos norisi dar ir dar, ji paprasta, bet nenuobodi, ne vienalytė, šiek tiek prancūziška.

Tikros meilės šokoladinis pyragas

*Saulėje džiovinti pomidorai alyvuogių aliejuje

Būčiau puiki namų šeimininkė! Išlydėjusi vyrą į darbą, išgerčiau dar puodelį kavos ir baigčiau skaityti laikraščius. Tada padžiaučiau skalbinius,  pasidaryčiau pirkinių sąrašą ir išeičiau į turgų ir parduotuves. Tik pirkčiau matyt ne visai pagal sąrašą, o tai kas šviežia, nematyta, arba su akcija:) Ir dar parsineščiau gėlių, kad būtų gražiau namuose. Ir tada ruoščiau vakarienę ir visokias atsargas žiemai ir netikėtiems svečiams.

Vienas iš tokių dalykų, kurį mėgstu  turėti šaldytuve yra saulėje džiovinti pomidorai. Praverčia - ir į makaronus, ir į couscous, ir šiaip vieni su šviežia duona. Galima pirkti ir iš karto aliejuje, bet man labiau patinka pasidaryti pačiai. Visgi geras alyvuogių aliejus geriau nei saulėgrąžų.

Taigi kaip gera namų šeimininkė būdama pas sesę kol ji dirbo nutariau paruošti džiovintų pomidorų ir jai, kad turėtų juodai dienai.

Vilniuje saulėje džiovintų pomidorų galima rasti mažose krautuvėlėse tokiose kaip la vinia ar užupio, būdavo ir Prismoje, tik nežinau kaip dabar.

Juos visų pirma perplaukite, kad nebūtų kokių žemių ar kitų purvų. Tada užpilkite šiltu vandeniu, kad išbrinktu ir suminkštėtų.

Tuo tarpu nulupkite kokias 2-3 skilteles česnako ir supjaustykite arba griežinėliais arba smulkiai smulkiai, kaip jums labiau patinka.

O tada stiklainiukuose sluoksniuokite taip - ypač tyras alyvuogių aliejus, pomidorai, vos vos šviežiai pamaltų pipirų ir druskos, keli kaparėliai, česnakas, ir vėl aliejus, pomidorai ir t.t.

Jei laikysite šaldytuve, alyvuogių aliejus tikėtina pakeis savo konsistenciją į tirštą, praras skaidrumą, tačiau išsigąsti nereikia, nes tai nieko blogo nereiškia ir aliejaus kokybės neblogina. Atšilęs iki kambario temperatūros vėl bus toks, kaip esame įpratę.

Jautienos steikiukas su polenta, brokoliais ir paprika

Gyvenime niekas nebūna be reikalo, arba "mes planuojame, o Dievas juokiasi".

Pradėsiu iš toli. Paskutinius septynerius metus vis pagalvodavau, kada gi bus ta diena, kai vėl aplankysiu Chemnitz'ą, kur metus gyvenau ir studijavau. Kartais taip norėdavosi vėl praeiti visą campus nuo bendrabučio iki universiteto, po kojom šlamant lapams, išgerti espresso ir suvalgyti braškinių ledų toj mažoj kavinėj netoli ežero, gal net užsukti į Plus (maisto prekės) ar kepyklėlę ant kampo, kur su Maja po paskaitų užsisakydavom kavos su nutella. Kai prisimenu tuos metus, man regis, buvau labai laiminga, tarsi visą laiką įsimylėjus. Gyvenimą. Ir tie prisiminimai tokie nostalgiški ir mieli.

Taigi susiplanavusi pabūti Vokietijoje  negalėjau nenusipirkti bilietų ir į Chemnitz. Iš karto pranešiau ten gyvenančiam draugui, kad atvažiuoju. Nerealu! Tarsi būčiau gavusi progą nusikelti į praeitį.

Esu pakeliui į Vokietiją, kai gaunu žinutę, jog rytoj, mano kelionės dieną, dalis Deutsche Bahn darbuotojų paskalbė streiką nuo pietų iki kitos dienos ryto. Nemėgstu kai planai keičiasi taip staiga, bet reikia taikytis - pirksiu kitą bilietą, nakvosiu pas Thias, ir grįšiu į Berlyną ryte, maždaug tuo pat metu kai Rūta grįš iš budėjimo.

Štai ir ilgai lauktos kelionės rytas. Pusryčiaujam, aš susikraunu daiktus tai vienai dienai, Rūta ruošiasi į budėjimą, įduoda man saldainių į kelionę (taip, mano sesė labai rūpestinga) ir staiga - naminė Rū trauma pjaunant lietuvišką juodą duoną. Stiprokai. Su peiliais reikia atsargiai.

8:30 jau stoviu traukinių stoty jau nusipirkusi La Cucina Italniana žurnalą skaitymui kelionės metu kai suprantu, kad mano rytinis reisas atšauktas ir ne tik kad sugrįžti, bet ir išvykti yra keblu. Lieku.

Vaikštau žinomom ir nežinomom Berlyno gatvėm. Perku atvirukus, kuriuos nežinau, ar kam siųsiu, geriu kavą trečios bangos** kavinėse, kalbu vokiškai su pardavėjom, jokio plano ar tikslo. Be galo lengvas atrodo pasaulis ir negaliu nustoti šypsotis. Aaaa, kaip man čia gera!

... besidairydama į vitrinas vieno namo  languose  pastebiu visų mano matytų Til Schweiger filmų plakatus! Matyt jų filmų studija - nors imk ir užeik. Betrūko tik kad pats Til Schweiger būtų išėjęs tuo metu į gatvę...būčiau matyt išgriuvus iš batų:)  Juokinga. O dar juokingiau pagalvojus, kad vaikštau sau lyg niekur nieko, o maišelyje ant peties pižama, rūbai rytdienai, dantų šepetukas.

Vidury dienos Rūtos sms - jai siuvo pirštą ir atšaukė budėjimą, bet ji užtruks darbe. Ir ar gali sakyti, kad tai ne likimas? Man nevažiuoja traukiniai*, likau Berlyne, ir sesė nebebudi, kaip turėjo, o grįš namo. Vadinasi, reikia sugalvoti ką pagaminti vakarienei.

Ta mintis man net patinka. Eiti apsipirkti svetimame mieste paprastų maisto produktų sukuria jausmą, tarsi ten gyventum.

Ką tik praėjusio oktoberfest proga nutariu prieš saulę išgerti Weihenstephaner su bretzeliu ir išrinkti ką gaminti iš savo naujojo italų virtuvės žurnalo. Gurkšteliu alaus ir vėl juokiuos, nes žurnalo nėra. Matyt būsiu palikus traukinių stotį,  6 eurai kaip į balą, bet vadinasi taip reikėjo, ne itališkai, ne pagal receptą, ne pagal planą, kaip ir visa kita šiandien.

Ir aišku, ėjau pirkti žuvies, bet pamačiau tą 6 savaites brandintą jautuką ir nesusilaikiau.

Kas garnyrui? Geltona polenta, žalias brokolis, raudona paprika - turėtų būti neblogai bent jau pagal spalvas. Ir aišku raudonas vynas***

Laukdama Rūtos grįžtant viską pasiruošiu.

Papriką labai svarbu yra nulupti.
(Aš priskiriu save prie visavalgių (omnivoras man nelabai gražus žodis), bet iki kol šitos gudrybės nenusižiūrėjau, dėl manęs paprikų būtų galėję ir nebūti. O nuluptos - kitas reikalas:)

Supjausčiau juostelėm ir sudėjau ant folijos kepimo skardoje.

Brokolio žiedus nulaužiau ar nupjoviau ir apviriau kelias minutes, o tada dar pasmulkinau, kad būtų plonesni ir maždaug vienodo dydžio ir irgi sudėjau į skardą.

Polenta galima virti pagal instrukcijas, bet aš dariau per pusę su grietinėle, nes riebiau yra skaniau. Ir dar druskos, vos vos pipiriukų ir šiek tiek muskato.

Mėsą prieš kepant reikia išsiimti iš šaldytuvo ir turėti ją kambario temperatūros, o ne sušalusią. Nemarinavau, tiesiog pasūdžiau ir papipirinau iš abiejų pusių ir kepiau ant šiek tiek alyvuogių aliejaus gerai įkaitusioje keptuvėje iš abiejų pusių.

Kiek laiko kepti priklauso kokio raudonumo mėsos norite, bet yra triukas kaip patikrinti pagal mėsos kietumą. Suspauskite nykštį su rodomuoju pirštu - delno dalis po nykščiu yra minkšta ir jei jūsų steikas tokio paties minkštumo - jis bus su krauju. Suspaudžiant nykštį su kitais pirštais ir judant mažylio link, delno dalis tampa kas kartą kietesnė ir ties kiekvienu kitu pirštu atitinka "pusiau su krauju", "vidutinio" ir "gerai iškepto" steiko kietumą.

*Prisiminiau ketureilį iš Chemnitzo laikų
Aš atvažiuosiu traukiniais
Nes gatvėse per daug mašinų
Aš šiandien vėl su akiniais
O tu su baltu vynu

**Apie trečios bangos kavą
http://en.wikipedia.org/wiki/Third_Wave_Coffee

***rinkau rinkau ir išrinkau blendą iš Priorato (Bodegas Mas Perinet, 2006). Labai tiko.

*Saint-Jacque arba Jūros šukutės pagal Barborą

Paskutinis vakaras Bretanėje ir vėl valgome jūros gėrybes. Regis jas prisijaukinau!

Buvo labai gastronomique ir  bevalgydami svarstėme, ar nereikėtų Vilniuje Barboros french haut cuisine restorano (juk smagu būtų, kad būtų daugiau gerų vietų skaniai pavalgyti?). Tačiau tuo tarpu, Barbora gamins vyrui, draugams ir château svečiams, o aš  jau laukiu, kada galėsiu išbandyti receptą su draugais ir šeima Lietuvoje:)


***

500 g šviežių jūros šukučių (be kriauklės)
3 porai
~150 ml grietinėlės
<200 ml sauso putojančio vyno padažui*
Sviestas
Druska
Pipirai
Ryžiai


Pradedame nuo porų.
Nuėmė viršutinį lapą supjaustome juos plonais griežinėliais iki pat žaliųjų lapų.
Puode (geriau būtų tame, kuris su dangčiu) ištirpiname šie tiek sviesto ir sudedame porus. Permaišome ir ! ne kepame, o troškiname - ilgai ant mažos su šlakeliu grietinėlės.
Neturi virti, bet ir sausa būti neturi, kad neprisviltų kol gaminsime visą kitą.

Jūros šukutes pabarstome druska ir šviežiai maltais pipirais ir kepame ant sviesto po porą minučių iš abiejų pusių.

Išimame jūros šukutes ir greitai darome padažiuką toje pačioje keptuvėje, palikdami joje visas sultis, kurios susidarė bekepant.
Pilame putojančio vyno ir, kai jis sušyla, šiek tiek grietinėlės. Ugnis turi būti nedidelė. Padažas šildamas tirštėja, tad vis pamaišome, jei reikia įpilame dar grietinėlės. Nepamirštam druskos ir pipirų ir pabaigai, šiek tiek medaus.

Serviruojam ir ragaujam:)

* Putojantis vynas, tarp žmonių dar žinomas kaip putukas, tikrai nėra šampanas. Tačiau jo būna ir net labai gero. Artimiausi šampanui, gaminami tuo pačiu tradiciniu, kitur dar vadinamu klasikiniu, būdu būtų pvz. Prancūzijos Crémant, Ispanijos Cava, Italijos Franciacorta

Siūlau rinktis brut'ą.

Kiekis kurio reikės priklauso nuo to, kiek padažo norite pagaminti. Stiklinės turėtų būti per akis, o visą kitą begaminant galite išragauti kaip aperityvą:)

*Sekmadienio pyragas. Tarte tatin

Tart tatin pirmą kartą ragavau Vilniuje, Savičiaus gatvėje atsidarius Balzac restoranui. Gatvėje kavinės, kepyklėlės ir restoranai keitėsi, stegėsi nauji, iki šiemet ji pavirto į kone gastronominę alėją, o šis prancūziškas ir jaukus restoranėlis kaip buvo taip ir liko, kiek praeinu, visad pilnas žmonių. Bet ne apie tai. Tąkart taip pat sužinojau, kad tradiciškai tart tatin valgomas su grietine. Buvo gana neįprasta, nors ir tiko, tačiau matyt būtent dėl to ji, labiau nei pyrago skonis, ir įstrigo atmintyje.

Paskutinis kartas buvo pavasarį pas draugus, ir nors nepasakyčiau, kad man buvo neskanu, jie kaip didesni žinovai teigė, kad tart tatin turėtų būti ne toks:)

Taigi štai aš Prancūzijoje ir ko gero nėra geresnės vietos mokytis prancūzų konditerijos klasikos ir sužinoti, koks tas obolių tart tatin* turėtų būti.

*Prancūziškos virtuvės žodžiai man visą laiką kelia šiokį tokį nerimą. Išskyrus tas kelias vyno rūšis, kurių regionus ar rūšis išmokau ištarti ir nebijau užsisakyti restorane, foie gras ir dar keletą mano gyvenime dažniau pasitaikiųsių pavadinimų, su visais kitais dažniausiai stengiuosi kaip nors išsisukti arba tiesiai prisipažįstu kad neįsivaizduoju kaip skaityti.
Jeigu įdomu, su tart tatin irgi nėra visai paprasta:
http://www.howdoyousaythatword.com/word/tarte-tatin/


Sekmadienio tart tatin

Tešla:

• 80 g kambario temperatūros sviesto 
• žiupsnis druskos
• 300 g miltų
• 2-3 valg. š. grietinės

Obuoliai ir karamelė:

• ~8 obuoliai 
• 2 valg. š. citrinos sulčių
• 100 g sviesto
• 220 g rudojo cukraus

Sviestą ir miltus sumaišome rankomis ar maišytuvu. Pasūdome**, sudedame grietinę ir suminkome tešlą. Jei tešla labai biri ir nesiminko, galima įpilti šlakelį vandens. Tešlą valandai ar net per naktį paliekame šaldytuve atvėsti.

Obuolius nulupame, pjauname į keturias dalis, išimame sėklas ir dedame į dubenį. Jei didesni arba jei norisi, galime kiekvieną ketvirtį perpjauti dar per pusę.

Užpilame skilteles citrinos sultimis, permaišome ir paliekame, kol ruošime karamelę.

Ant vidutinės ugnies tirpiname sviestą (mes naudojome sūdytą, todėl naudodami paprastą, galite įdėti žiupsniuką druskos). Į ištirpusį sviestą supilame cukrų, sumaišome ir padidiname ugnį iki 7-8 min, kad cukrus išsilydytų ir masę taptų vientisa, įgautų karamelės atspalvį.

Į karamelę sudedame obuolius, permaišome, kad visi joje apsivoliotų ir uždengę paliekame kelioms minutėms, kad vos vos suminkštėtų. Neišsigąskite, jei vietomis karamelė sušoks į kietus gabalėlius - po dangčiu ji vėl išsilydys.

Apvalią kepimo sviestu išteptą kepimo formą sudedame obuolius.

Kuo ploniau iškočiojame atvėsusią tešlą ir atsargiai užklojame ant obuolių, jei kiek didesnė - apkamšome obuolius.

Dedame į iki 200^oC ir kepame apie 45 minutes iki tešla gražiai pagelsta.

Dabar laukia didžiausiais darbas - apversti pyragą. Tam pravartu turėti lėkštę, didesnę nei jūsų kepimo forma. Lėkštę dedame dugnu į viršų ant kepimo skardos, apimama abi abiem rankom ir apverčiame:) lengvai stuktelime per skardos dugną, kad visi prikibę obuoliukai atšoktų, nuimame skardą ir štai  voilà!

Pjauname trikampiais, dedame į lėkštę ir serviruojame, kaip ir priklauso, su riebia grietine:)




** Apie sviestą ir sūdymą

Prancūzijoje didžioji dalis sviesto yra sūdytas - parduotuvių lentynose gali rinktis iš kelių  sūdymo rūšių. Galbūt todėl ne visuose receptuose nurodoma tešlą sūdyti, tačiau jei naudojate tradicinį lietuvišką sviestą tai yra svarbus etapas, kadangi druska sustiprina skonį ir leidžia tešlos krašteliui gražiau apskrusti.

*Langustinai prancūziškai vakarienei

Reikia prisipažinti, kad nesu jūros gėrybių ekspertė. Ir nebandant savęs pateisinti, tai man atrodo visai normalu gyvenant šalyje, kur jų pasirinkimas ribotas, dauguma šaldytos ir net restoranuose jos tikrai ne visada aukštos kokybės.

Bet aš jas mėgstu, ypač būdama ten, kur jūros gėrybės yra šviežios, ką tik iš jūros/vandenyno, įprastas maistas ir neprivalo būti kažkas įmantraus. Ir kai pirmą vakarą Bretanėje Barbora pasiūlė vakarienei ruošti langustinus**, net ir nelabai žinodama kaip jie atrodo, net neketinau kelti klausimo ir sutikau.

Negali būti blogai kai net prekybos centre tie patys langustinai dar gyvi ir lėtai juda ant prekystalio žuvies skyriuje. Pasiimame du kilogramus. Ir butelį petit-chablis*

Paruošimas neįtikėtinai paprastas, o valgymo malonumas didelis:)

Langustinus perplauname šaltu vandeniu ( ! bjaurybės duria, todėl reikėtų tai daryti atsargiai arba apsiginklavus kokia kietesne gumine pirštine)

Puode užverdame vandenį, paskanintą druska, pipirais, provanso žolelėmis (rozmarinas, čiobrelis, levanda, raudonėlis ir dašis), truputis kario. Žinoma, jei kažko neturite, galite pakeisti, pvz. tiktų lauro lapas, arba nedėti, svarbu suteikti vandeniui skonio.

Į verdantį vandenį sudedame langustinus ir vandeniui vėl užvirus verdame apie pusantros minutės (priklauso nuo dydžio, todėl pravartu patikrinti išimant vieną, išlukštenant ir pažiūrint mėsą)


Dėliojame inde eglute ir valgome su šviežia duona, naminiu majonezu ir baltu vynu.

*Įvairūs vyno ir maisto derinimo puslapiai patvirtina, kad chardonay ar chablis prie langustinų tinka
http://www.winedin.com/

**Lietuviai daug kur rašo "langustai", bet nemanau, kad tai tikslu, nes pasaulyje langustai yra didžiuliai, o langustinai mažesni, apie sprindžio dydžio.

*Moliūgų risotto

Šie metai,  o gal per juos sutikti žmonės, šiek tiek pakeitė mano požiūrį į maistą restoranuose, ir, nors vis dar labai mėgstu išeiti ir išbandyti naujas vietas, vis dažniau pagalvoju, kad neretai geriausia virtuvė yra namuose. Ir  tikrai ne dėl to, kad pati būčiau puiki kulinarė, toli gražu, gal labiau prie tų gerų namų šeimininkių:))

Bet kiek begalvoju, valgyti vidutinės kokybės maistą aukštomis kainomis įsivaizduojant kad tai labai prabangu neatrodo logiška, pigiai, skaniai ir dar jaukiai beveik nebūna, o vidutiniškai gerai tikrai galima pasigaminti namuose. Be to, čia  ir vynas geresnis už tą pačią kainą, ir niekada nebus blogas aptarnavimas. 

Žodžiu, tapau baisiai išlepusi Meringa:), ir net iš toli atvykusius draugus kviečiu į svečius užuot išvedusi parodyti naujų vietų mieste.

Vieni paukščiai atėjus rudeniui išskrenda, o kiti - sugrįžta (*kregždės). Man  rudeniniai vėjai į Lietuvą atnešė vieną kregždutę, draugystė su kuria jau regis perkopė 20 metų.  Nesimatėme beveik metus ir kadangi tiek daug dalykų reikėjo aptarti ir išgvildenti, ketvirtadienio vakarą  nutarėme likti namuose ir bekalbant gaminti risotto su moliūgais (patiekti sezoninius produktus gi labai populiaru ir restoranuose:))

Kadangi nieko nesudeginome ir  nepervirėme  galima daryti išvadą, kad receptukas paprastas.

Ingridientai:

• 250 g risotto ryžių (arborio)
• 1 didelis svogūnas
• 3 skiltelės česnako
• šaukštas sviesto
• alyvuogių aliejau

• 1 stiklinė sauso balto vyno
• sultinio (naudojau naminį jautienos, skiestą vandeniu)

• ~500 g moliūgo (nežinau tiksliai, kiek sudėjau, tiek sudėjau;) nuluptas, supjaustytas kubeliais)
• 1 dėžutė rukolos
• 100 g tarkuoto džiugo ar kito kieto sūrio
• to paties sūrio drožlių papuošimui

Gaminame kol kalbame:

Puode ištirpintame sviestą, įpilame šiek tiek ypač tyro alyvuogių aliejaus  (taip taip, jis kepti tinka:) ir ant vidutinės ugnies pakepame svogūną, tada sudedame česnaką - turi suminkštėti, šiek tiek pagelsti, bet nesudegti.

Į puodą supilame ryžius, permaišome, pakepame ir pilame vyną. Mmmm, kaip skaniai jis kvepia!!!

Ta proga įsipilame vyno ir sau, kad pokalbiai būtų skanesni ir gaminame toliau.

Ryžiai kaitinami ant nedidelės ugnies pilant po samtį sultinio ir nuolat maišant, kad nepradėtų kibti prie dugno, iki skystis susigeria į ryžius. Ir taip iki turime ryžius beveik (dar ne tobulus) al dente

Įmalame pipirų, druskos, sudedame tarkuotą sūrį, sumaišome.

Pusę moliūgo verdame nedideliame kiekyje vandens (su šaukšteliu druskos) iki suminkštėja. 

Jei per daug, dalį vandens nupilame* ir moliūgus sutriname blenderiu  kad gautųsi tokios tirštos sriubos konsistencijos ir  šitą masę pilame į ryžius**, viską sumaišome.

*nupilti vandenį galima į puodelį, kad jei pasirodys tirštoka, galėtumėte atskiesti
** o čia, reikia prisipažinti,  nusižiūrėjome iš Gordon'o Ramsey video


Likusius moliūgus pakepiname ant sviesto kad apskrustų. Nepamirštam druskos ir pipirų!

Apie pusę rukolos suplėšome į puodą ir sumaišome, taip pat įmaišome ir apskrudusius moliūgo kvadratėlius.



Dedame į lėkštę, paskleidžiame, užmetame kelias sūrio drožles, rukolos lapų ir ant stalo.
Tik nepamirškite prieš tai pasipildyti vyno taurių:)