*Vingio istorijos. Parke labai gerai

Vakar pasakiau Šarūnei - nesigailiu nei vieno dalyko savo gyvenime. Nesigailiu nei nesusiklosčiusių santykių, nei atidėtų darbų, nei to, kad kartais po smagaus vakarėlio skauda galvą, nei ašarų, nieko. Nes čia viskas mano gyvenimas, mano istorija, kurią kuriu pati, pasirenku, prisišaukiu, ar gaunu tam, kad kažko išmokčiau.

Ir štai vėl stoviu ant apsisprendimų slenksčio, dvejoju, bet kartu suvokiu, kad jau žinau, ką turiu daryti, nes taip sako širdis, tik protas vis bando  rasti dalykų, kurie sulaikytų, stabdytų. Tad vaikščiojome po parką ir atleidinėjome tuos stabdžius, ribojančias mintis, kai norisi viską sukontroliuoti, kai pasąmoningai ieškome pritarimo, o gal nepritarimo mūsų pasirinktam keliui, kad galbūt nereikėtų juo eiti...

Ir taip jau kiek sušalusios ir išalkusios, bet laimingos, kai per visą parką galėjome šaukti TAIP TAIP TAIP, priėjome Vingio Istorijas. Kažkieno sukurta jo ar jos gyvenimo istorijos dalis kitapus Vingio parko estrados. 

O čia - nuostabi padavėja. Švytinti. Miela. Ir labai graži. Tarsi paskutinis jau nusileidusios saulės spindulėlis užsilikęs žemėje.

Taip smagu sėdėti lauke ir džiaugtis šiltu vakaru, nesvarbu, kas įsisukus į pleduką. Užsisakome sriubos. Meniu pritaikytas saulėtmos dienos todėl 2 ir 3 sriubų gaivios ir šaltos, o mes gauname po dubenėlį chili con carne maloniai šildo iš vidaus, o šalia jos patiekti saulėgrąžų daigai primena kad visgi jau pavasaris, o gal ir vasara;) Ir netikėtai skani duona su pesto. Nepavyko jos nesuvalgyti:)

Toliau šilti užkandžiai (matyt tikrai buvome sušalusios). Paprašome vištienos sparnelių ir springrolls'ų su daržovėmis. Ir štai žavingoje padavėja atneša mums juodą lentelę su dviem dailiais metaliniais indeliais, išmargintais mėlynėmis.

Kas čia per keisti springrolls'ai? Labiau panašu į kalmarus ar svogūnus tešloje, bet ai, skanu, koks skirtumas... Ypač kai TOKIE skanūs viršienos sparneliai. Tikrai skaniausi mano iki šiol ragauti. Tikrai ne tokie kaip visur, saldžiarūgčiaštrūs. Ir nežinau kaip apibūdinti tą skonį. Kone šokoladas. O šokoladas tai meilė:)

Ir tada - dar vienas indelis su dangeliu. Nesuprantame, kodėl, nes lyg daugiau nieko ir neprašėme. Pasirodo, springrolls'ai. Užsisakėme. Visi gauname tai ką užsisakėme, tik tarp tų užsakymų būna ir gyvenimo dovanų, svarbu jas pastebėti.

Manau ir šita vieta yra dovana Vingio parkui. Faina, kad turėsime ne tik lakštingalą su savo giesmėmis, bet ir naujų, nuostabių istorijų. Jau laukiu kito karto parke - sako, picos jų labai skanios ir taip būtų skanu ją valgyti žiūrint iį visus tuos gražius sportuojančius žmones:)

*Ryžiai su morkomis ir kokoso pienu bei vištiena

Esu rašiusi Jums apie seną gerą vištieną su kokosų pienu. Galvojau vėl ją gaminti, nes namuose ir vėl
turiu kokoso pieno, morkų ir vištienos, o ir Silva, su kuria sutarėme vakarieniauti, ir džiaugėsi, kad tas patiekalas jai primena Chemnitz'ą ir vakarienes bendrabutyje. Bet juk neįdomu daryti vis tą patį,

Pirmas dalykas, ką nutariu, kad pjaustysiu morkas ir vištieną juostelėmis (vištieną tiesą visgi per smulkiai supjausčiau, tad drąsiai pjaukite per visą krūtinėlės ilgį).

Kol ryžiai verda kokosų aliejuje apkepu morkas, pabarstau paprika, pasūdau. Apskrudusias sudedu į atskirą lėkštę, ir pakepu smulkiai pjaustytą svogūną ir porą skiltelių česnako. Sudedu prie morkų.

Tada kepu vištieną. Tegu gražiai apskrunda.

Į išvirusius ryžius sudedu morkas su svogūnais ir česnaku ir įpilu kokoso pieno, kad būtų kremiška, bet ne per skysta.

Vištienai baigiant kepti į keptuvę įdedu šaukštą medaus. Renkuosi skystą, ne patį intensyviausią.

*Ryžiai su krevetėmis

Birželio pradžioje turiu egzaminą, kuriam labai sunku ruoštis. Ačiū Dievui, kad kaip tik dabar prireikia atitirpinti jau mėnesį stipriai ledais apaugusią šaldymo kamerą (puiki proga peržiūrėti visas sukauptas atsargas), padžiauti skalbinius,  atidėti nenaudojamus virtuvinius rakandus kam nors dovanų, nuvažiuoti pas tėvus paimti kaimo gerybių ir jas išvežioti draugams , ir ačiū Dievui, kad žmogui reikia valgyti:)

Taigi pas tėvus užsukau tik minutėlei, bet likau "prie plytos", gaminanti ryžius su krevetėm. Nes makaronus, kuriuos  norėjo gaminti mama išdėjau į šuns dienas (gi čia iš paprastų, o ne kietagrūdžių kviečių miltų - nevalgysiu. Taip taip, po to patirto šoko skaitant dietų aprašymus internete aną savaitę nutariau tiesiog sveikiau maitintis, o šitą makaronų sudėties pamoką išmokau jau seniau iš vieno išmanančio pono).

Užtat randu iš pietų Prancūzijos Aude regiono atvežtą raudonųjų ir baltų ryžių duo (tinka ir kitokie, bet rinkitės pailgus, gerus ryžius, juk sau:). Dar turim šaldytų krevečių. Svogūnas. Česnakas. Gal yra  žirnelių? Būtų galima paimprovizuoti Paella tema, bet ne, nėra. Užtat yra morkų. Ir šaldytų petražolių. Ir pusė citrinos.

Taigi:
Ryžiai
Krevetės
Svogūnas
Česnakas
Morkos
Petražolės
Citrina

Ryžius perplaunu tris-keturis kartus, kad vanduo būtų švarus.Taip turime biresnius ryžius, mažiau bereikalingo krakmolo, o vitaminų tikrai neišplausite:)

Kadangi galutinį variantą sugalvojau begamindama, pradžiai užpyliau ryžius verdančiu vandeliu, tarsi norėčiau išvirti, bet paskui išjungiau ir nukošiau, nes nutariau sudėti į keptuvę ir baigti virti ar kepti ten. Iš tikrųjų

Ant alyvuogių aliejaus pakepu smulkiai pjaustytą svogūną ir griežinėliais pjaustytą česnaką. Šiek tiek sumainkite ugnį, kad nesviltų, tik suminkštėtų.

Morkas pjaustau šiaudeliais, prisiminusi, kad plovui taip labai skanu, ir kepu kartu su svogūnais vėl padidinusi ugnį. Druskos ir pipirų dėti galite neskubėti, geriau tuomet, kai jau kepsite krevetes.

Atšildytas krevetes sumetu į keptuvę ir pakepu ~5-10  min.

Tada sudedu ryžius. Priklausomai nuo to, ar  prieš tai juos virėte, ar ne, užpilkite vandens, kad išbrinktų. Nepadauginkite, nes nupilti sunkiau nei įpilti dar šiek tiek, jei pritrūktų.

Iš pradžių kepu uždengusi, paskui atidengiu permaišau, paragauju, paskaninu druska ir pipirais.

Kai ryžiai jau pakankamai minkšti, sudedu dalį petražolių ir permaišau dar kartelį.

O tada belieka supjaustyti citriną, papuošti rastais pomidoriukais ir nešti į stalą su visa keptuve.

Ir ką aš galiu pasakyti - smagu gaminti iš to kas yra ir buvo skanu, kaimo gėrybes draugams nuvežiau, o grįžusi dar pasimokiau. Išvada - kai padarai kas patinka, ir tai kas mažiau patinka lengviau einasi.

*Gastronomika. Nes ir jūs, ir jie to verti.

Tai daugiau negu prabangus restoranas (pats Liutauras vadina tai studija), ir tai daugiau nei vakarienės, nes maistas čia virsta kulinariniais šedevrais, džiuginančiais akį, glostančiais gomurį, ir visa ta patirtis priverčia pakilti kažkur aukščiau.

Su krikšto sese susitinkame T.Ševčenkos loftų kiemuose. Žinome, kur eiti, tad neklaidžiojame ir užtikrintai žengiame link gale 11i numeriu pažymėto pastato esančių durų. Jokių purpurinių kilimų. Bet vos pravėrus duris ir įžengus vidun supranti, kad jau nebesi ten iš kur atėjai.

Mus pasitinka labai malonus vyriškis, padeda nusirengti, palydi iki staliuko. Jeigu galėsite rinktis, sėskite veidu į virtuvę  - tuomet vakaro metu galėsite grožėtis už stiklinių durų dėl Jūsų besistengiančia virtuvės komandą. Ir kaskart vakaro metu toms durims prasivėrus jau galėsite laukti kito tuoj ant jūsų stalo atsirasiančio stebuklo. O jei ne, grožėsitės prieš Jūsų akis kabančiu Vilmano Marcinkevičiaus paveikslu.

Pirmas dalykas, į ką visada atkreipiu dėmesį restoranuose yra servetėlės ir įrankiai. Ir pastarieji man labai aptinka - dvelkia tikrumu, ir patinka, kad neblizga. Tai anaip tol nereiškia, kad negeri. Taurės - Riedel Veritas ypatingai grakščia kojele, ir jose greitai atsiranda putojančio vyno aperityvui. Fone skambant labai lengvai muzikai pradedame švęsti gyvenimą. 

Kol virtuvėje vyksta darbas ir baigiama ruošti šefo užkandėlė (amuse-bouche) gauname naminės duonos su tirštintu alyvuogių aliejumi ir ožkos pieno kremu. 

Po jos - šefo užkandėlė (amuse-bouche). Patiekalams atsiradus ant stalo prie visų svečių prieina pats šefas ir šypsodamasis pristato: "Mielos damos, šefo užkandėlė - springrolsas". Gražu, labai pavasariška, tinka damoms. Neįtikėtinas sardinės ir braškių derinys. 

Toliau - namuose sūdyta lašiša su pastarnokų ledais, burokėlių žele ir krapų aliejumi. Nuotrauka deja dingo, bet buvo labai gražu:) Ir krikšto sesė, prieš kelias minutes sakiusi, kad paskutiniu metu valgė labai daug lašišos ir jau nebegali į ją žiūrėti šypsojosi pjaudama dar kąsnelį. Nuostabi žuvies tekstūra ir tie ledai.... man kaip jų mylėtojai - 10 balų. 

63°C kiaušinis įsitaisęs geltoname morkų ir lazdyno riešutų emulsijos fone ir pasipuošęs traškiu ispanišku kumpiu. O po jais - juodieji lęšiai. Praeidamas pro šalį šefas teiraujasi, ar skanu ir pamoko, kad reikia maišyti. Taip ir darome. Skanu. 

Atkreipiu dėmesį, kokie dailūs čia indai. Kiekvienam patiekalui kitokie. Atrodo, tarsi įprastų formų, bet įdomių paviršių, subtiliai pakeičiantys tai centravimą, tai spalvą. Patys kaip maži meno kūriniai tinka prie visos aplinkos.

Su Monika tęsiame diskusijas apie šeimos santykius, žmogaus savęs lyginimą su kitais, ar kitų žmonių norą visus sulyginti, o tuo tarpu į stalą keliauja akmeninių ešerių file su jūros ežių emulsija ir cikorija, regis, griliuota, bei kalafiorų piure. 

Gyvenime ešerius labai mėgstu. Žinoma, daugiausia esu valgius tų pačios su tėveliu sužvejotų Lakajų ežere, ir neslėpsiu, tikrai nežinau, kuo ypatingi tie akmeniniai (dabar jau pasidomėjau, kad tai daugiausia šiltų jūrų žuvis, labai sveika:)). Galbūt dėl pavadinimo ir asociacijų, bet skonis - tikros ką tik pagautos žuvies, švelnus. Mano mamai labai patiktų. Akimirką nusikeli į vaikystę ir tada jūros ežių emulsija su visu savo intensyviu jūros skoniu grąžina tave atgal, o gal nukelia kažkur, kur plaukioja tie ežiai ir ešeriai. 

Padavėjai nešini grakščiais dekanteriais pripildo raudono vyno taures. Atėjo laikas mėsai. Ir pro jau 6 kartą prasiveriančias virtuvės duris pas mus atkeliauja prancūziškas ožiukas su prancūzų šefo Joël Robuchon stiliaus bulvių koše. Ji tiesiog šilkinė. Pavasarinės glazūruotos daržovės ir mėlynių kremas. Gražios spalvos ir 

Kaip pastebėjo ir laukinės žąsys, Liutauro naudojami ingridientai nėra suplakami į vieną ir gali jausti kiekvieno jų unikalumą. Tuo pat metu jie  puikiai suderinti ir kartu sukuria kažką vieno ir harmoningo. Pagalvoju, kad tai panašiai kaip tikruose žmonių santykiuose - kai vienas kito neužgoži, kiekvienas esi savimi, bet kartu esi ypatingiau.

Harmonija - tinkamas apibūdinimas ne tik tam, kas patiekiama lėkštėse, bet ir visai aplinkai. Visa ta prabanga yra tokia natūrali, kad lieka tik paprastumo ir jaukumo jausmas. Ypatingai aukštos klasės aptarnavimas, kai tikrai gali jaustis kaip  Gastronomikos namų svečiams. 

Monika žavisi apšvietimo sprendimais, kurie koncentruoja šviesą būtent ten, kur reikia, į maistą, ir kartu skaido erdvę, todėl nesijauti tarsi sėdėtum viename kambaryje su visais kitais svečiais. Pastebime, kad žmonės pradėjo garsiau kalbėti, o muzika jau matyt seniai pasikeitusi į kiek energingesnę, bet visai neįkyrią. Atrodo, apie viską pagalvota. Vieta tave kažkaip įtraukia nuo pat tos akimirkos, kai įžengi. Kai staiga suvoki, kad čia esi jau beveik 3 valandas ir kad pasirodymas artėja į pabaigą ir reikės grįžti į realybę. Bet prieš tai - paskutinis fejerverkas - desertas. 

Ir  turiu prisipažinti - jis man buvo TOBULAS. Nuo vaizdo iki paskutinės akimirkos, kai pasiėmiau šaukštą, kad suvalgyčiau tai, ko nepavyko pakabinti šakute. Rokforo sūrio ledai ir aviečių traškutis su savo intensyvia spalva (o man taip patinka rožinė ir visos jos atspalviai:), kriaušės, šokoladas? Neįmanoma nupasakoti, nes visą laiką kol valgiau beveik nekalbėjau. Tik vis atsidusdavau iš malonumo ir nesupratau kur esu. Ir neperdedu nei kiek. 

.......ir tokiu dideliu malonumu pasibaigė vakarienė. Prisiminus, ir dabar dar nueina šiurpuliukai per kūną.

Rašau ir pavydžiu žmonėms, kurie šiuo metu mėgaujasi vakariene Gastronomikoje. Liutauras tikrai vertas 5 ir daugiau Užkalnio žąsų, o mes verti patirti (taip taip, tai daugiau nei paragauti:) jo virtuvės šedevrus.

*Eismonster Gelato. Kefyro ledai su juodaisiais serbentais ir beveik šerbetas iš avietbraškių

aš ne šefas, aš namų šeimininkė:)

Na, gal nereikia prisimti visų jų laurų, nes toli gražu, bet man, tikiu kaip ir joms , patinka galvoti, ką pagaminti iš turimų ingridientų, kaip panaudoti užlikusius produktus, kad nepagestų ir nereikėtų išmesti.

Pasidalinsiu dviem atvejais, kaip galima "atgaivinti" produktus ir suteikti jiems naują veidą ir receptai tikrai nebus tikslūs, nes daryti iš akies, iš to kas buvo po ranka. tikiuosi suteiks ir jums kokią mintį kaip galima improvizuoti.


Pirmas produktų utilizavimas. Kefyras.

Nuo vasaros vaisių deserto liko kefyro, kurio neišgėriau ir šaltibarščių nepadariau, bet išmesti neleido širdis.  Ir mintyse suskambo tėvelio žodžiai: "kam jūs valgot jogurtą, jei galit kefyrą pasisaldinti":)

Bus kefyro ledai! Dar pagooglinu ar nėra kokio recepto, bet tenka daryti iš akies ir pagal skonį burnoj  (Jurgio ir Lenos aukso žodžiai iš, jog tam kad skaniai gamintum reikia tik skonio burnoje)

Taigi - apie 600 g kefyro, pusantros stiklinės trintų juodųjų serbentų ir cukraus apie 100 g.
Cukraus kiekis visgi priklauso nuo serbentų, ar jie su cukrumi ar ne.
Reikia ragauti, kad būtų skanu:)

Norėjau  vientisesnės tekstūros, kad visą masę dar perkošiau per sietelį, kad atsiskirtų serbentų odelės.
Į ledų gaminimo mašiną, kol sušals, sustings iki purios masės, o tada jau pabaigiu šaldyti.



Antras produktų utilizavimas. Avietbraškės

Apie avietbraškes jau rašiau, kad jos labai gerai veisiasi, yra labai gražios, bet kur jas sunaudoti kartais taip ir lieka neaišku.

Praėjusiais metais prisišaldžiau bent kelias dėžutes šių uogų, manau puošiu patiekalus, mesiu į putojantį vyną, ir kitaip jomis gražinsiu gyvenimą ir maistą, bet... gal per mažai putojančio vyno, o gal per daug uogų, bet jau atėjo laikas naujoms uogoms, o senos dar guli šaldymo kameroje.

Kol draugė ant sofos siurbčioja limonadą ir dalinamės savaitgalio įspūdžiais, praėjusių metų avietbraškės iš šaldymo kameros keliauja į indą po blenderio ašmenimis ir virsta ryškiaspalve koše , cukraus vėlgi pagal skonį (apgailestauju už tokį netikslumą).  Na, jei iš akies, tai buvo maždaug pusė litro trintų uogų ir 150 g cukraus.

Galėtų būti viskas, bet man šerbetai ne pirmo prioriteto ledai, mėgstu riebiau;) todėl sumetu visą indelį (300 g) tikro jogurto su miško vaisiais. Spalva neatsiskiedžia, o skonis kiek švelnesnis. Kadangi avietbraškės su grūdeliais, galite juos arba aplikti, arba prieš šaldydami perkošti per sietelį.

.

*Apie dietas ir sveiką mitybą

Tas pavasaris mane veda iš proto - kas ryta vis žalesnis ozo kalnas, kaštonai kraunantys pumpurus, močiutės turgeliuose prekiaujančios pirmomis daržo gėrybėmis, pienėmis nusėti kelkraščiai, nepaaiškinamas meilės jausmas ir internetas žibantis straipsniais kaip numesti 7 kg per savaitę arba atgauti "geras formas" laikantis Vaikulės dietos. Net ir Facebook'as jau pradėjo tikslinę reklamą apie kažkokius stebuklingus maisto papildus, o kolegės staiga ima nebevalgyti saldainių.

Man netrukdo tai, ką daro kiti, bet kai savaitgalį pagavau save atsidariusią bent 5 interneto puslapius su skirtingais dietų aprašymais pati išsigandau. Negi man tikrai jau "ne visi namie", kad kasdien suvalgyčiau po puslitrį jogurto, arba kad atvirkščiai, atsisakyčiau pieno produktų, ir misčiau tik obuoliais, grikiais, kopūstais ar vištienos krūtinėle???  Ar tikrai reikia save prievartauti? Nesu manekenė ir niekad nebuvau, o paskutinį kartą kai buvau nenorom sukūdusi gailėjau slenkančių plaukų - tad kodėl dabar skaitau tuos keistus patarimus? 

Ir tada tame pačiame FB perskaitau Beatos pasisakymą apie žemą moterų savivertę. Ir tikrai, dauguma mūsų kaskart kai dėl kažko jaučiamės nelaimingos "esame storos".  O kai pagalvoji, juk visos tos draugės ir nepažįstamos moterys, kuriomis žaviesi, žiūrėdamos į save veidrodyje neretai mato kažkokius trūkumus. Galbūt turėtume vienos kitas (ir vieni kitus) dažniau pagirti? Nebūtinai dėl išvaizdos.

Džiaugiausi atsikvošėjusi nuo to masinio kūdėjimo bumo. Taip, noriu savo kūne jaustis gerai, maitintis sveikai, bet ne jokiomis drastiškomis priemonėmis. Nesusimastome, bet juk su krentančiu svoriu, slenkančiais plaukais ir krentančiais nagais galime netekti daug svarbesnių dalykų - išbalansuoti organizmo pusiausvyrą, kad jis ims nebegaminti mums svarbių medžiagų, reikalingų hormonų, ar dar ko, ką geriau žino specialistai.

Todėl aš ir toliau gaminsiu, bet nebadausiu. Galbūt mažiau pyragų, o daugiau ledų, mažiau riebių patiekalų, o daugiau sveikų, bet nesilaikysiu dietų. Ir karts nuo karto lankysiuosi vietose, kur duodą burgerių, picų, alaus, riebių sūrių ir vyno:) 

O parduotuvėse tuo tarpu atidžiau skaitysiu etiketes, kad jogurtas būtų jogurtas, o ne pieno milteliais su želatina, kad dribsniai būtų be cukraus, ir pirksiu daugiau daržovių ir vaisių, valgysiu daugiau kruopų (vaikystėje prisimenu košės dažnas maistas buvo ir buvo skanu).

Padėkime vieni kitiems pamilti save tokius, kokie esame! O kai mylėsime save, bus lengviau įsiklausyti į savo kūną ir maitintis taip, kaip jam geriausia:) Gražiausias žmogus juk ne tas, kuris toks pats kaip kiti, o tas kuris laimingas ir šypsosi.

...ir kol ieškojau paveiksliuko, kuris tiktų prie šios temos, radau užrašą "healthy is new sexy". Tad būkime sveiki, tiek fiziškai, tiek psicholigiškai:)

*Juodasis miškas arba Švarcvaldo tortas mylimiausiai mamai

Neturiu jokios istorijos susijusios su Švarcvaldo tortu, išskyrus tai, jog kažkur mano atmintyje įstrigę sesę sakant,  kad mūsų mama kažkada seniai seniai, matyt prieš mums okupuojant virtuvę, gamino tortą "Juodasis miškas" Aš to neprisimenu, ir, man atrodo, mama irgi:)

Bet mamai norėjau pagaminti būtent šį skanumyną. Nes jis man toks tikras - juodas šokoladas, grietinėlė, vyšnios, nes man patinka miškas, mamai irgi, ir nes ji to verta. O dar ir pavadinimas orginaliai vokiškas - Schwarzwälder Kirsch Torte:) Taip ir įsivaizduoju, kaip valgai jį medinėje trobelėje kažkur vidury kalnų ir miškų, o aplink žalia žalia, kad net juoda.  Niam niam:)

Biskvitui:

6 kiaušiniai
Žiupsnis druskos
180 g cukraus
100 g miltų
50 g krakmolo
50 g kakavos 


Pertemimui ir puošimui:

500 g vyšnių (* vietoj šviežių vyšnių galite naudoti ir virtas aną vasarą ruošiant atsargas žiemai (~0,5 litro stiklainiuko turėtų užtekti)
100 g cukraus
1-2 valg. š. krakmolo
Cinamono lazdelė
750 g plakamos grietinėlės
6 valg. šaukšto vyšnių degtinės (vokiškai Kirschwasser) arba kitos, pvz. Grappa.

30 g gero juodo šokolado (aš naudojau Lindt 70%)
Pakelis grietinėlės standiklio (nebūtinai, bet padeda išlaikyti grietinėlę puresnę)


Gaminame:

Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių,. 

Atskirkite kiaušinių baltymus ir trynius.

Baltymus išplakite su žiupsneliu druskos iki standžių putų. Supilkite cukrų ir dar paplakite iki cukrus ištirps. Nereikia pasiekti morenų masės:) Tada sudėkite trynius, išplakite.

Miltus, krakmolą ir kakavą sumaišykite ir supilkite į kiaušinių masę. Atsargiai įmaišykite.

Ant torto formos dugno  išklokite popierių ir tada užsekite viršų. Supilkite biskvito masę ir kepkite apie 20-30 min. Ar iškepė, patikrinkite dantų krapštuku ar degtuku - jeigu nebeapkimba tešla - viskas ok.

Iškepusį biskvitą atsargiai atkabinkite nuo torto formos kraštelių virtuviniu peiliu ir palikite atvėsti. 

Vyšnias nuplaukite ir nusausinkite. Atidėkite gražesnes (~14) papuošimui. Iš likusių išimkite kauliukus ir užpilkite 2 valg. šaukštais cukraus. Palikite apie 30 min, kad prisirptų, o tada nukoškite. Išvarvėjusias sultis atskieskite 150 ml vandens. Užvirkite kartu su cinamono lazdele ir vyšniomis, kurios liko.

Jei naudojate virtas vyšnias sirupe - pirmiausia nuvarvinkite ir atidėkite gražesnes, o tada užvirkite sirupą ir sudėkite į jį vyšnias.

Krakmolo šaukštą naudokite ~150 ml skysčio. Ištirpinkite jį dviejuose valg. šaukštuose šalto vandens.
Pusės litro stiklainiukui jau išvirtų vyšnių naudojau du šaukštus krakmolo ir atitinkamai 4 šaukštus vandens.

Krakmolą lėta srovele supilkite į vyšnias sirupe, išmaišykite ir dar kartą užvirkite. O tada palikite atvėsti.

Grietinėlę išplakite, viduryje plakimo įdėkite tris šaukštus cukraus ir grietinėlės standiklį, jei naudojate.

Biskvitą, jei dar nenuėmėte, atkabinkite nuo popieriaus ant kurio jis kepė ir perpjaukite į išilgai į tris dalis.

Pagrindą plonai aptekpite grietinėlę, o tada konditerinio švirkšto ar maišeliu darykite tris žiedus. Į tarpus tarp jų dėkite vyšnias.

 

Jei neturite konditerinio maišelio - nieko baisaus. Galite paimti bet kokį tvirtesnį maiželį, nupirkti jo kampą ir panaudito kaip švirštą. Aš gaminau pas tėvus, ir pati šiuo savo patarimu pasinaudojau, vietoj konditerinio švirkšto naudodama IKEA šaldymui skirtą maišelį:)

Užklokite antrą biskvito sluoksnį ir apšlakšykite jį vyšnių degtine ar kitu stipriuoju gėrimu. pvz. grappa.Vėl darykite grietinėlės žiedus ir dėkėti į tarpus uogų. Tada užklokite viršutinį sluoksnį. Galite ir jo apatinę pusę apšlakstyti vyšnių degtine.

Tortą aptepkite likusia grietinėle. Apibarstrykite stambiau tarkuotu šokoladu ir papuoškite grietinėle ir uogomis ar kitaip, kaip jums gražu:)