*Mamos agurkai žiemai pagal Rūtą

Visada žavėjausi savo mamos sugebėjimu kurti ryšius su žmonėm, susidraugauti ir palaikyti tas draugystes, o tada dar suburti tarpusavyje nepažįstamus žmones į vieną kompaniją. Viena iš tų draugysčių prasidėjo man dar neesant, bet jau ruošiantis būti.

Vienintelė istorija, kurią girdžiu iš tų laikų yra apie užuolaidas, kurias reikėjo pakabinti gydytojos kabinete ir Rūta, pas kurią lankėsi mama,  paprašė pacienčių pakalbinti savo vyrus padėti. Tų vyrų susirinko visi du, iš kurių vienas buvo mano tėvelis. Galbūt tai ir buvo lemtingas įvykis, padaręs dvi moteris draugėmis, nežinau,  bet faktas, kad ta draugystė nesiliauja jau beveik tris dešimtmečius.

Ir aš vis juokiuos, kad Rūta žmogus, kuris mane pažino pirmiau nei atsiradau:) 

Po to, kai mes su sese išsikraustėme, mama ėmė daugiau gaminti, matyt dėl to, kad galų gale atgavo virtuvę ir jau kelis metus daro agurkus žiemai pagal Rūtą. Traškūs ir nesuglebę jie visai neprimena tų senoviškų keistos spalvos ir perrūgusių agurkų, ir taip tinka žiemą prie belgiškai tamsiame aluje troškinto hailendo jautuko.

Kadangi vis taupydavau  iš mamos gautus agurkus, šiemet pasiūliau pasidaryti daugiau - drauge smagiau, o ir man proga išmokti. Užsiprašėme Vigilijos (kita draugė iš tos pačios kompanijos) ypatingųjų Kėdainių krašto agurkų  ir štai jau pjaustau galiukus tiems 10 kg. - puikus sekmasdienis!

Metodas:

1. Nuplaunam agurkus ir nupjaustome galiukus iš abiejų pusių

2. Blanširuojame  (t.y. sumestame agurkus ~5-10 min. į verdantį vandenį iki šiek tiek pakeis spalvą)

3. Agurkus ištraukiame iš vandens ir dėliojame į stiklainius

*mes nutarėme, kad geriausi 0,7 ar 1 l talpos ir dėliojame stačiai. Man šita dalis kone smagiausia, tarsi spręstum uždavinį, kaip į vieną stiklainį sutalpinti kuo daugiau agurkų, ar kaip koks tetrio žaidimas  

4. Į kiekvieną stiklainį dedame:

• po lauro lapą
• žiupsnį juodų pipirų (nemaltų)
• žiupsnį kvapniųjų pipirų (nemaltų)
• Česnako - bent  po vieną skiltelę į stiklainį (galima dėti visą skiltelę, bet šį kartą pasmulkinome, nes buvo labai didelės, o ir česnakas tokiu būdu daugiau savo gėrio gali atiduoti)
• krapų stiebų ir viršūnėlių (kaip sakė mama "kuo daugiau, tuo skaniau", ir skonio daugiausia tose viršūnėlėse)
• po ąžuolo lapą (! labai svarbus ingridinetas, suteikiantis traškumo)
• po lauro lapą
• žiupsnį garstyčių grūdelių (Pasak Lenos, kitos draugės iš tos pačios kompanijos,  jie veikia kaip antiseptikas, žodžiu, gėris, jei nori kad tie agurkai stiklainyje nesugestų)

5. Ruošiame marinatą iš:

• 1 l vandens
• 1 valg. šaukštas druskos
• 1 valg. šaukštas cukraus
• 1 arb. šaukštelis citrinos rūgšties

Užvirinam vandenį, viską jame ištirpinam ir tuo marinatu užpilame agurkus.


* Marinato tiems 10 kg agurkų sunaudojom nepilnus 6l, bet tai priklauso nuo to, kaip puikiai sužaisite agurkų taplinimo stiklainyje tetrį:) Bet kuriuo atveju, jei pritrūks marinato, jo nesunkiai galima pasidaryti dar ir dar.

Pačius stiklainius galima kaitinti orkaitėje, galima perlieti verdančiu vandeniu, arba tiesiog perskalbti indaplovėje kur jie puikiai išsikaitina.

Stiklainių dangtelius pakaitinome verdančiame vandenyje, patrynėme spiritu (tinka ir degtinė) ir užsukome. O užsuktus mama sudėjo aukštyn kojom ir dar užklojo pleduku. Nežinau, kodėl, bet tokie burtai visai žavingi, ypač kai ruoši kažką žiemai.

Belieka tik jos sulaukti.

*Vasaros desertas iš kefyro ir uogų pagal Šarūnę

Kaip jau rašiau, pastaruoju metu esu pilna noro gaminti ir atsigriebti už tą prėską laiką.  Ir tas jausmas man atėjo kartu su visokiausiom užgaidom ir norais, kaip kad perstumdyti virtuvę ir vietoj baro pasidaryti stalą,  o tuo pat metu ir daugiau darbo vietos, prisipirkti naujų virtuvės įrankių ir vyno taurių, ir kitokių reikalingų ir nereikalingų dalykų.

Gerai, kad dalį to atsinaujinimo poreikio galima užpildyti prasisukus per spinteles ir lentynas tėvų namuose. Prieš kurį laiką tarsi nujausdama, kad jau tuoj tuoj vėl kils noras šeimininkauti, parsivežiau iš ten mamai nereikalingus troškinimo indą, bent kelias formas kepimui ir vieną keistą Tupperware daiktą, skirtą žele ir kitiems nekeptiems dalykams. Jame kiek pamenu su sese esame darę tik mousse au chocolat  pagal tetos Ievos receptą, kurį ji parsivežė iš savo tetos Marie nuo Marselio. 

Pirmą kartą išgirdau mousse au chocolat pavadinimą būdama gal 12 metų, kai pirmą kartą viešėjome pas Ievą Bremene ir nesupratau, kas per dalykas bus ta musė šokolade...  bet ne apie tai:) kitą kartą.


taigi ta forma atsikraustė pas mane ir laukė, kol prisiruošiu ką nors joje padaryti, galbūt tą patį prancūzišką desertą, o gal ką kitą.

Ir buvo trečiadienio vakaras, kai su Šarūne susitikome Bernardinų sode pasidalinti naujausiais išgyvenimais ir indeliu naminių braškinių ledų. Bet naujausius išgyvenimus pakeitė prisiminimai, ir Šarūne pasakojo, kaip tada, kai rasdavo daugiau laiko, vasarom darydavo šitą desertą iš kefyro ir visokių šviežių uogų, ir kaip jis patikdavo draugams - gaivus, neriebus, spalvotas. Jai atrodė, kad visi jį žino ir daro, o man teko prisipažinti, kad pirmą kartą girdžiu ir kad apskritai gyvenime nieko nesu gaminusi su želatina.

Iššūkis priimtas:)
Pasivežiau iš kaimo kibirėlį avietbraškių (tokia graži raudona uoga, kuria sako džiaugiamasi du kartus - kai pirmą kartą prisirpsta, ir paskui, kai pavyksta jas išnaikinti, nes jos kaip avietės labai vislios, o skonis aviečių ir braškių atskirai visgi geresnis:))


Taigi kefyru pasirūpinta, uogų yra, želatinos irgi nusipirkau. Galima gaminti:

Baltajai kefyro masei :)

• 1 kg kefyro
• 200 ml grietinėlės (aš naudojau tą neriebią, skirtą kavai, bet galima ir riebios dėti, arba nedėti iš vis, ir pakeisti tuo pačiu kiekiu kefyro)
• 150 g cukraus (jeigu labai norisi saldžiaim, galima ir kiek daugiau, bet man norėjosi gaiviau)
• Vanilinio cukraus 
• 0,5 citrinos sulčių
• 16 šaukštelių želatinos
• ~200 ml vandens želatinos brinkinimui

Pagrindui (ne privaloma dalis:))

• ~200 g sausainių (pirkau kažkokius prancūziškus ale pilno grūdo iš "iki")
• 100 g išlydyto sviesto

 Ir aišku uogos, kokių tik turite (avietės, mėlynės, braškės, avietbraškės).




Želatiną užpyliau vandeniu ir palikau išbrinkti.


Tuo tarpu su elektriniu smulkintuvu sumaliau sausainius ir užpyliau išlydytu sviestu. Masę  paskirsčiau indo apačioje, paspaudžiau mentele kad geriau sukibtų ir palika lakti kitų ingirdientų.


Kefyrą ir grietinėlę išmaišiau su cukrumi ir išspaudžiau pusės citrinos sultis.

Begamindama pagalvojau, kad tiktų citrinos žievelė, bet nenorėjau jos gabaliukų purioje kefyro masėje, todėl sutarkuotą dar sugrūdau grūstuve su šiek tiek kefyro ir pertryniau per sietelį. Vis koks papildomas skonis:)

Želatiną reikia šiek tiek pakaitinti, ir tada įmaišyti į kefyro masę.

Ant sausainių pagrindo išdėliojau uogas ir ant jų užpyliau baltąją masę. Deja uogos neliko apačioje ir sukilo aukštyn, bet vis vien neblogai gavosi:)

Kitokias uogas galima jas iš karto įmaišyti į masę, tuomet turėtų geriau pasiskirstyti.

Ir tada viską į šaldytuvą iki sustings ir bus galima vaišinti draugus:)


Reziumė - desertu vaišinau tą pačią tetą Ieva su vyru Reiner ir tėvus po vakarienės, ir visi liko patenkitnti:) O mažasis deserto variantas nukeliavo į Mato gimtadienį ir irgi tiko:)

*Homemade life

Kurį laiką nieko nerašiau.

Regis, niekad nenustojau mėgti  gaminti ir kažką tikrai gaminau, bet kažkas buvo ne taip.


Visgi prasidėję mano nauji metai
viską sugrąžino atgal - grįžo tas lengvumas ir meilės jausmas. Vėl be galo noriu suktis virtuvėje, noriu kvepėti sviestu išsuktu su cukrumi, jautienos kepsniais, net blynais:)

Tarsi senoji Meringa buvo išvykusi ir sugrįžo namo, kur vėl  kepa šokoladinius pyragus, laisvu laiku žiūri filmus apie gastronomiją, pridegina paskutinę skardą sausainių, bando kažką naujo, perka skanėstų ingridientus į priekį ir kulinarinius žurnalus, kurių neperskaito, kartais persūdo maistą, ir visad mielai laukia svečių. Taip gera būti savimi!



O kam rašyti? Kodėl negalima tiesiog gaminti ir tuo džiaugtis?

Nežinau, bet man kartais tiesiog patinka rašyti ir dalintis.

Nenoriu apsimesti kažin kokia eksperte, o ir pseudo šefai, visi leidžiantys J.O. formato knygas, manęs nežavi. Turiu puikių draugų, kurių maistas šimtą kartų gardesnis, gražesnis, žinios gilesnės ir technikos profesionalesnės, bet net ir to nenoriu.


Aš iš to duonos nevalgau ir matyt nevalgysiu, bet galiu kepti naminę:)

Noriu namų, kur virtuvėje jauku ir šilta, kur gera ateiti draugams, kur prie arbatos bus sausainių, o prie vakarienės vyno ir pokalbių, kur išlieka senos ir kuriamos naujos tradicijos.

Noriu namuose pagaminto gyvenimo!  ir noriu juo dalintis.

***Homemade life yra iš  knygos pavogtas pavadinimas, o knyga labai simboliškai pakliuvo į mano rankas naujų metų proga ir ne tik tapo mano atradimu bet ir padėjo atrasti save iš naujo. Ačiū*

*Levandų sausainiai

Vazonėly turiu levandą, kuri nebežydi, tik auga. Bet jei auga virtuvėje, vadinasi, galima ir panaudoti virtuvėje. Ta proga labai paprasti ir žiauriai skanūs sausainiukai:

Valgomas šaukštas levandų lapelių (iš akies)
65 g. rudojo cukraus
125 g. sviesto
170 g. miltų

Levandas sutrinam su cukrumi blenderiu iki smulkių miltelių.
Supilame į minkštą sviestą, išmaišome, sudedame miltus - išminkome tešlą. Kone pabaiga.
Iškočiojame ritinuką (aš dariau poros cm skersmens) ir kuriam laikui dedame į šaldytuvą, kad kiek sustingtų ir lengviau pjaustytųsi.

Orkaitė įkaitinama iki 150 °C. Tešlos ritinėlius supjaustome apskritimais ir kepame apie 15 min, kol gražiai pagelsta.

Tikriausiai prasčiausi  kada nors kepti sausainiai.

*Meringos nauji metai

Neslėpsiu, mėgstu savo gimtadienius:)

Paskutinį mėnesį be galo jo laukiau. Ne ne, ne dėl dovanų ir sveikinimų, o dėl to, kad jaučiau jog ateinantys mano metai bus labai geri. Tarsi gimtadienis užvers kažkurias duris, ir atvers langus įleisti gaivaus oro gūsį ir naujus džiaugsmus. 

Ir pirmas žvilgsnis pro langą naujų metų rytą patvirtino, kad tas kurį laiką lydėjęs jausmas buvo ne šiaip sau. Kylančios saulės nušviestos gėlės ir besisklaidantys debesys, ir gaiva pranašaujanti karštą dieną.

Kažkuo ypatingi visgi yra rytai - dienos pranašai - gal ir ne be reikalo sako, kad svarbu TA koja  iš lovos išlipti.  Galima nuo labo ryto šypsotis:)

  

 

Gerai tie gimtadieniai - ir darbingi, ir šventiški vienu metu. Diena pilna kolegų šypsenų ir gėlių, lauktų ir nelauktų, vos gali namo pareiti. Ir visgi gerai, kai darbai gimimo dieną baigiasi laiku ir galima ruoštis švęsti.O švęsti man patinka:) taip pat kaip Mašai gėlės:)

Tikrąją gimimo dieną man visad norisi pažymėti su šeima, tais kurie atvedė į šį pasaulį ir augino, paprastai su šventine vakariene kokiam jaukiam ir geram restoranėlyje. Tačiau pastaruoju metu jaučiau tarsi patinkančios geros vietos jau n kartų lankytos, kita dalis tų priskiriamų geroms nedžiugina, ir norisi kažko naujo ir gaivaus, kokybiško ir paprasto. Galbūt kažką praleidau? Pasitariau su broliu ir rezultatas - Organoleptikai ir pop-up restoranas jų gūžtoje.

Ta proga šeima pagausėjo:) Sukvietėme Malonus atšvęsti Meringos ir Organoleptikų susitikimo ir jaunystės. Trūko tik sesės ir Frederiko, kurių lėktuvas nutarė leistis vėliau. Na bet gerai prasidėjusios dienos vakaras vis vien gavosi nuostabus!

Pagal jaunystės temą ir meniu – jaunimo taip pamėgti burgeriai:)  o žinant tarp mūsų ne visi jų dar yra ragavę...  kam kartelę laikyti žemai?:)

Nors buvau žadėjusi padėti ir norėjau mokytis, broliai pasiruošimo darbus nudirbo iki mūsų visų atvykimo taigi mums beliko su taure putuko ir/ar balto vyno stebėti, laukti ir grožėtis (juk nieko nėra gražiau už dirbantį žmogų, ypač kai tų žmonių trys ir visi dirba su didele meile:), na ir gražias moteris:)

Laikas neprailgo, ir po tokios karštos dienos pirmiausia gavome atsigaivinti šalta žirnių sriuba su kriaušių oru ir mėtos lapeliu. Tikra vasara! Visi gyrė, žavėjosi subtiliu aštrumu, gaiva, ir vaizdeliu:) ir džiaugėsi kad tai ne Michelin restoranas su savo mažomis porcijomis, nors kokybė tikrai ta pati:)

Vakarojame toliau, pokalbiai ir diskusijos, vynas ir šypsenos, o už lango broliai jau pradeda darbuotis prie pirmosios partijos biurgerių. Ingredientai rikiuojasi ant stalo, mėsos paplotėliai gula į groteles, bandelių puselės taip pat laukia eilėje prie ugnies.

 

Yra valgomų biurgerių mieste, bet šie....... tirpsta burnoje, gali pranokti steiką ir primena, kad valgome ne tam, kad gyventume. ..

Kitaip ir būti negali, kai jautienos nugarines paplotėlyje pasislėpė foie gras, kad suteiktų riebumio ir sultingumo. Bet tai dar ne viskas - žaluma ne tik lapinės salotos, bet ir rūgštynės, o svogūnų ir šoninės džemas puikiai tinka prie sūrelio su mėlynuoju pelėsiu dengiančio vieną bandelės pusių, kai tuo tarpu kita paskaninta pomidorų, pankolių ir riešutų sviesto padažu.

...ir kaip skanu valgyti rankomis!

Ar bus norinčių po antrą? Visi susižvalgo, jau sotūs ir laimingi.

Antrieji tiems, kas sugeba pamiršti dietas ir panašu kad tai mes visi.

O čia dar visai kita improvizacija :) nuodėmė būtų neparagauti.

Tas pats jautienos nugarines paplotėlis su foie gras, tačiau šį kartą papiktintas aštria chorizo dešra gulasi tarp  tarp avokadų ir bazilikų padažu apteptos bandelės kartu su oranžiniu pomidoru ir Rūtos šviežiai paraugtais agurkėliais.  Kitos spalvos, kiti skoniai, bet jausmas ir komplimentai tokie patys;)

 

Gaila, kad vakarai baigiasi, bet gerai, kai prasideda nauji metai ir žinai kad tų vakarų dar bus daug, kitas rytoj - su brangiausiais draugais. 

*********

šiemet kaip niekad pajutau, kiek daug nuostabių žmonių mane supa,  žmonių, kurie sugeba daryti stebuklus ir išsklaidyti debesis, įžiebti šypseną, padrąsinti ir uždegti, kurie nepamiršta ir primena, už ką gali jaustis mylima, linki visų nuostabiausių dalykų ir tik sutvirtina tikėjimą, kad ateinantys metai bus geri, tikri, pilni atradimų ir laimėjimų! O jie man jau prasidėjo :)

Ačiū visiems*