*Eis-Monster Kalėdų skonio ledai

Italijoje knygos apie ledų gamybą taip ir neradus tenka "kurti" receptus pačiai. O kadangi jau po truputį pradeda kvepėti kalėdomis ir mašinoje karts nuo karto skamba šventinės giesmės ir dainos šį kartą sumakalavau obuolių ir cinamono skonio ledus (nuo Vokietijos laikų šitas skonis asocijuojasi su  Kalėdom).

Reikalingi dalykai:

Didelis indelis grietinėlės (paprasta, plakamoji, bet ne plakta)
Didelis indelis natūralaus jogurto
Cukrus, vanilinis cukraus (pagal skonį)
Cinamonas
Mamos obuolienė (kokie geri keturi šaukštai)


Sumaišom jogurtą ir grietinėlę, pasaldinam, pacinamoninam, įdedame obuolienės*, gerai išmaišome ir dedame atvėsinti į šaldytuvą. O tada į ledų aparatą (ar dėžutes į kamerą bet vis pamaišant).  Ir viskas. Gauname kažką tokio:

 Papuošti galima cinamono lazdelėm ir kokiu marcipaniniu rutuliuku. Deja, ledai dar kameroje, laukia svečių, todėl gražesnės nuotraukos neturiu:)




* obuolienę galima pasigaminti ir begaminant ledus - obuolius nulupam, supjaustom kubeliais, pilam cukraus, paverdam, įdedam dar saujelę obuolių (šie nespėja suvirti ir obuolienė nebūna vien tik košės konsistencijos), dar šiek tiek paverdam. Ir viskas. Svarbu prieš dedant į ledų masę atvėsinti, nes antraip pastaroji sunkiai šals.

*Eis-Monster Stracciatella

Na ką, praėjo vasara ir atėjo laikas pradėti rašyti apie ledų gamybą.

Eis-Monster manyje gyvena matyt nuo pirmų dienų, bet buvo identifikuotas pirmą kartą apsilankius Vokietojoje prieš ~15 metų. O šiemet Eis-Monster po ilgų svajojimų galų gale gavo ledų gaminimo aparačiuką, kas labai paskanino gyvenimą, ir netgi Häagen-Dazs bent jau kuriam laikui tapo nukonkuruoti :)

Stracciatella tikriausiai buvo vieni iš tų pirmųjų Vokietijoje ragautų ledų,  todėl pradedam nuo jų.

Imam:
600 ml pieno
250 ml grietinėlės
200 g cukraus (jei norite ne taip labai saldžiai, galima ir mažiau)
Žiupsnis vanilės
100 g juodojo šokolado (susmulkinto kapokle, peiliu ar stambia tarka)

Pieną, grietinėlę, cukrų ir vanilę metam į puodą ir pašildom maišydami, kad cukrus ištirptų, o masė būtų arti virimo temperatūros. Paliekam atvėsti (inde su ledukais ar  lauke ir  tada dar kelias valandas šaldytuve).

! Šokolado dar nereikėjo suberti !

Atšalusią masę pilam į aparatą, kur ji sukama šalą ir stingsta. Procesui artėjant prie pabaigos supilam šokoladą, išmaišom, paliekam dar šiek tiek pašalti ir pasisukti. Rezultatas gaunasi maždaug toks:

Pagamintus ledus susidedam į dežutę ir dedam bent keliom valadom į šaldymo kamerą. Prieš vaišinantis patartina palaikyti kelioliką minučių kambario temperatūroje, kad lengviau dalintųsi ir atsiskleistų geriausias skonis:)

O galutinis rezultatas štai koks:

+Lauros sausainiukai su anakardžių riešutais ir baltuoju šokoladu

Po gimtadienio virtuvės lentynoje atsirado paslaptingas stiklainiukas su dar paslaptingesiu baltu mišiniu, o ant prikabinto lapelio puikavosi Lauros nurodymai, ką su visu tuo daryti. Ir štai išaušo vasariškas rudens sekmadienio rytas, kai reikėjo nurodymus įvykdyti.

Darbo nedaug, o rezultatas - stulbinantis:)

Kadangi gaminau iš "pusfabrikačio" receptą pateikiu apibendrintą iš suieškotų panašių bei paremtą mano ilgamete kepėjos patirtimi:)

Taigi viskas turėtų vykti taip:

Reikia:
2 kiaušinių
100 g kambario temperatūros sviesto
Vanilinio cukraus
Žiupsnio druskos
Šaukštelio kepimo miltelių 
400 g miltų
200 g cukraus
100 g baltojo šokolado (smulkinto)
150g  kapotų anakardžių riešutų


Visus ingridientus sumaišome, išminkome kad gautųsi vienalytė masė. Tada formuojame kaštono dydžio rutuliukus ir dedame į kepimo popieriumi išklotą skardą palikdami nemažus tarpus, nes sausainiai, kaip rašė Laura, iš rutuliukų tampa blyneliais:)

Kepame apie 14 min 190°C orkaitėje, paliekam kelias minutes atvėsi ir ragaujam arba dedam į metalinę dėžutę ir laukiam svečių:)

*Naminės Ricottos užtepėlė

Skanių dalykų tie Italai prigalvoję - mascarpone, ricotta, visi fromaggi, gelati ir kitos pieno gėrybės:)  Šį kartą apie ricotta lietuviškai.

Ricotta namų sąlygomis darau taip:

Kefyrą maišelyje (geriausia riebesnis - ale šaltibarščių) užšaldau kameroje. Jau užšalusį ištraukiu, išlukštenu, dedu į sietelį, įstatytą į puodą ar kitą indą, ir palieku, kad atitirptų. Kefyrui atitirpstant į puodą nubėga vandeningas skystis, o sietelyje lieka ricottos tipo masė.

Tada jau galima improvizuoti:)  Labai geras užkandis - ricottos užtepėlė.

Šį kartą į ją dėjau:
Naminė ricotta
1 smulkiai pjaustyta česnako skiltelė

1 vidutinio dydžio pomidoras, nuluptas* ir supjaustytas smulkiais kubeliais

Šviežias bazilikas
Džiovintas laiškinis svogūnas
Pakankamai druskos
Šiek tiek pipirų


Rezultatas:

Kitais kartais galima įdėti ir lietuviškesnių prieskoninių žolelių (petražolių, krapų) šviežią pomidorą pakeisti džiovintais


*Kad būtų lengviau nulupti odelę visų pirma išpjaunu pomidoro "uodegėlę", o viršūnėje odelę įpjaunu X pjūviu ir užpilu verdančiu vandeniu

*Duona

Iš vaikystės prisimenu sakant, kad nukritusį duonos gabalėlį reikia pabučiuoti. Toks paprastas ir kartu toks šventas valgis. Skaniausias - kampukas, storai užteptas sviestu, pabarstytas druska.. Kažkodėl jį norisi valgyti pasislėpus, niekam nematant, tarsi bijant jog nereikėtų niekam jo atiduoti, o gal kad niekas netrukdytų mėgautis tuo tobulai paprastu vaikystės skoniu.
Visu kitu duonos kepaliuku norisi dalintis su mylimais žmonėms. Kepti tik sau vienam mažai džiaugsmo.

Taigi:

Nors ir sako, kad raugo iš namų nešti nevalia, nes taip išneši ir laimę, Lietuvoje pasklidus didžiąjai duonos kepimo manijai jo gauti iš draugų, kolegų ar nepažįstamųjų neturėtų kilti problemų. Kodėl gi raugą laikyti tik sau, jei laimė didžiausia kai ja daliniesi?:)

Geras šaukštas raugo (~80g)
100 g ruginių miltų
100 ml vandens

Viską išmaišom paprastu mediniu šaukštu, uždengiam aliuminio folija ir paliekam ~12 valandų

100 g ruginių miltų
120 g kvietinių miltų
200 ml vandens
2 valg. šaukštai cukraus
2 arb. šaukšteliai druskos
1 valg. šaukštas medaus (suteikia kvapnumo, be to, duona nebūna tokia rūgšti)
Kmynų

Papildomai galima dėti: linų sėmenų, saulėgražų, sėlenų, vaisių ir riešutų, kitokių gėrybių


Iš raugo masės ir aukščiau išvardintų ingidientų sumaišom tešlą. Atsidedam raugo kitma kartui ir jei reikia, kokiam draugui. Miltų dar šiek tiek įmaišome iš akies, kad tešla stipriai nekibtų prie rankų ir ant stalviršio išsiminkom kepaliuką. Paguldome jį į kepimo popieriuki išklotą formą, uždengiam ta pačia folija, kuria buvom uždengę raugą ir paliekame bent 4 valandom, o galim ir 12:)

Kepam 15 min maksimalaus karščio orkaitėje, o tada dar 30 min - 200°C.

Iškepusios duonos paviršių "paglostom" drėgnom rankom kad šiek tiek suminkštėtų plutelė, uždengiam virtuviniu rankšluostėliu ir paliekam ataušti.

O tada jau pjaunam tą kampuką ir valgom paslapčia:)



*Jei duoną kepu darbo dieną, raugą išmaišau ryte prieš darbą ir palieku, o vakare minkau kepaliuką, kurį palieku per naktį ir kitą rytą iškepu.
Jei kepimas savaitgalį - vakare išmaišau raugą, iš ryto minkau, o antroj dienos pusėj kepu duoną.