*Druska nėra tik druska ar NaCl (+ Gruissan'o druskos Saint Martin sala Languedoc'e)

Apie druską nutariau parašyti po to, kai per vasaros kelionę apsilankėme vietoje, kur išgaunama jūros druska ir druskos gėlė ir galų gale supratau skirtumą ir iki galo įvertinau. 

Druska mano gyvenime užima svarbią vietą. Kiek save prisimenu, jos poreikis maiste man visada buvo didesnis nei vidutiniam valgytojui. Dar vaikystėje supratau, kad daug patiekalų be druskos yra tiesiog beskoniai, pvz. daržovių troškiniai ir cukinijos, kurių nemėgau iki neįsidėjau druskos.

Vėliau sekė supratimas, kad net ir saldžiuose kepiniuose druska yra svarbus ingridientas, nes sustiprina skonį ir leidžia tešlos krašteliui gražiau apskrusti (pvz. vykstant fermentacijai miltuose esantis krakmolas virsta cukrumi, kurį valgo mielės, o druska sulėtina šią fermentaciją ir lieka daugiau likutinio cukraus, kuris kepimo metu tampa gražiai nugeltusiu krašteliu). Ne visuose receptuose nurodoma įdėti druskos, bet verta nepamiršti. Nebent naudojame sūdytą sviestą, kurių pas mus ne tiek daug, o pavyzdžiui Prancūzijoje gali rasti įvairiausių (sūdytas, lengvai sūdytas demi sel, sūdytas su jūros druska sel de mer  ar net fleur de sel).

Bet mes gi ne apie sviestą, o apie druską

Wikipedia sako, kad Natrio chloridas yra gaunamas garinant jūros vandenį arba iškasamas kaip akmens druska. Apie antrąją nekalbėsiu, nes kažkur esu mačiusi antrašę, jog Liutauras ja leidžia tik kelius barstyti (nors čia reikėtų pasigilinti - gi akmuo akmeniui nelygu, arba kaip su himalajų druska?). Taigi jūros druska. 

Parduotuvėje brangesnė už paprastąją, sako sveikesnė. Bet kiek jos reikia suvalgyti, kad būtų sveika ar nesveika. Svarbu, kad būtų ir skaniau, ar ne?

Pirmiausią jūros druską atradau dideliais kristalais. Nusipirkau malūnėlį, susipyliau. Tikrai geriau nei barstyti patiekalus dulkėmis su jodu. Ir procesas malimo malonus:) 

Tada sekė susipažinimas su Maldon'o druską. Apie ją, kaip būtų ar nebūtų keista, sužinojau iš brolių Organoleptikų. Vis jie ją paminėdavo, bet kai šiaip ar taip pas juos viskas skanu, tai negali žinoti, ar  tos druskos vaidmuo toks didelis. Taigi nusipirkau jos savo gaminimams. Tai tokie jūros druskos dribsniai, kaip snaigės, dėl savo ypatingos struktūros labai tinkantys patiekiamiems pabaigti (pabarstyti kepsnį, bruschetta (tarti brusketa:), ar dar kokį skanumėlį). Tos druskos snaigės neprisūdo patiekalo taip "bukai", bet kažkaip duoda sūrumo neužgoždamos skonio. Ir kartu man net pačios vienos visai skanu:) Būna ir rūkytų, jei norėsite įmantriau. Žodžiu, pamėgau pati, nupirkau sesei, ir kolegę įpratinau. 

Sako, kad kai daliniesi, viskas sugrįžta. Taip kartą Rygoje pasidalinimas apie  Maldon'o druską su ten dirbančia lietuve atnešė dovanų juodąją jūros druską - taip pat dribsniai, bet dažyti daržovių anglimi. Sako labai tinka gaminant makaronus su midijomis ir manau kitiems šviesesniems patiekalams. Kaip dekoracija. galinti. Tiesa, nežinau, ar Vilniuje kur tos juodos druskos yra? Bet Ryga jeigu ką ne taip toli:) 

Druskos kolekcija namuose jau tikrai pakankama. Ir joje yra dar viena ypatinga dėžutė. Brangiausia iš visų - sesės lauktuvė iš pietų Prancūzijos - Fleur de sel arba Druskos gėlė. 

Nuostabus pavadinimas, ar ne?! Nes gėlės negali būti blogai. Bet reikia prisipažinti, gavusi šią druską nežinojau, kuo ji ypatinga. Iš vis nelabai ką žinojau apie druskos išgavimą.

Pasirodo, išgaunant jūros druską jūros vanduo įleidžiamas į specialius baseinus, kur galiausiai druska nusėda. Bet prieš jai nusėdant galima rankiniu būnu nuimti viršutinį jos sluoksnį. Gal tas veiksmas primena žiedo nuskynimą, ir dėl to paprasta druska tampa druskos gėle? Nežinau, bet ji gera. Be to, rašo, turi daugiau mineralų savyje ir yra drėgnesnė.

Kai lankėmės Langedoc'e, būtinai norėjau nuvažiuoti į tos druskos išgavimo vietą.  Miestelis vadinasi Gruissan, labai gražus, visas ratu, o užlipus į buvusios tvirtovės kalną, aukščiau bažnyčios, gali matyti jį iš daugelio pusių apsuptą vandens ir ten tolumoje - rožinio vandens baseinus. Ten ir auga druskos gėlės! 

 

Ir ką aš Jums visu šitu norėjau pasakyti - kad druksa yra svarbu! Kad jos skiriasi, ne chemine formule, bet tekstūra, ir skoniu, ir mineraline sudėtimi, ir yra vertos didensių pinigų. Kad makaronų vandenį ir toliau galite sūdyti paprasta ar pigesne jūros druska, bet mylėkite save ir lekštėje esantį maistą skaninkite kokybiškai. Juolab kad tikiu druskos suvalgote mažiau nei aš:)  

Daliniuosi dar keliomis nuotraukomis iš apylinkių: 

 

Prisipirkę druskos atsargų ir lauktuvių užsukome į šalia esantį restoranėlį papietauti. Labai įdomi idėja serviruoti stalą susukant lėkštę, taurę, įrankius į virtuvinį rankšluostuką, kuris vėliau puikiai pasitarnauja ir kaip staliesėlė, ir rankom nusivalgyti. Galina naudoti priimant svečius gamtoje ar kaime. 

O čia - druksoje kepta žuvis. Parsivežiau visą maišą tokios specialios druskos mėsai ar žuviai kepti, tai sukaupusi drąsą ir gavusi receptą iš vietinės virtuvės žinotų, būtinai pagaminsiu ir pasidalinti. 

*Dar vieni Meringos nauji metai. StrangeLove.

Gimtadienio išvakarėse gėriau sau kavą Aguonų gatvėje ir, pailsėjusi bei atitrūkusi po atostogų, antra savaitė bandžiau sugrįžti į rutiną. Ar jos reikia? Ne visiems ir nebūtinai. Nebent ta rutina yra kasdienis gyvenimo džiaugsmas ir darymas to, ką labiausiai mėgsti.

Aš pasiilgau rašyti, rasti laiko susidėlioti mintis, aplankyti vis naujas vietas ar prisiminti ir aprašyti seniai pamirštus receptus, pasiilgau savo vyno savamokslių, sekmadieninių pyragų. Bet po truputį grįžtu.

Prieš metus rašiau apie Meringos naujus metus,  kurie prasidėjo su noru namuose kurto gyvenimo, su įkvėpimu rašyti šitą blogą, privertė išmontuoti barą ir pagaliau nusipirkti stalą svečiams priimti, atnešė vyno savamokslių užsiėmimus, gimdė šiek tiek gastronominio verslo svajones, išleido mane į pirmą vyno kelionę ir buvo pilni visų kitų virtuvinių ir restoraninių džiaugsmų.

Iš štai vėl mano nauji metai. Pradedu juos tikėdama, kad visi geri  praėjusių metų dalykai tęsis, tik bus su dar daugiau meilės - romantiškos, pametus galvą, tikros, iš visos širdies, netikėtos, lengvos ir paprastos, vyrui, draugams, šeimai, būsimam sūnėnui, maistui, vynui, katinams, tiems, kurie skaito, tai ką rašau, virėjams, padavėjams, baristoms, gastornominams filmams, sau. 

Gal to vidinio meilės jausmo vedama ir nutariau pasitikti savo meilės metus StrangeLove kavinėje. Nes meilė gali būti ir keista, nes čia su meile dirba mano mylimiausi broliai organoleptikai, nes tai žingsnis į naują mažą tradiciją švęsti su jais ar pas juos.

Nuostabi pirma naujų metų diena, nuostabūs žmonės, nuostabus lietus, nuostabios dovanos ir palinkėjimai, ir nuostabi nauja vieta, kur jaučiu norėsiu dažnai sugrįžti.



  

*Tagliatelle su šparagais

Kasmet kai per Lenkiją važiuodavome į Vokietiją artėjant prie sienos daugėdavo užrašų "spargel", "spargel" (špargel špargel, arba šparagai). Pas mus tada jie dar visai nebuvo populiarūs, o vokiečiai turėdavo šparagų sezoną - nuo gegužės vidurio iki maždaug Joninių, kai visi visur valgo tuos Špargelius - ir namie ir restoranuose.

O šiemet, po gal 15 metų pasijuto, kad ir į Lietuvą pagaliau atėjo šparagų (arba kaip lietuviai vadina - smidrų) manija. Aną savaitgalį tymo turguje vyko smidrų festivalis, o maximoje - jiems buvo akcija. Todėl šparagų festivalį padarėme Kukoriškių spa ir penktadienio vakarienei gaminome tagliatelle su šparagais pagal vokišką receptuką. Apipavidalinimas žinoma "country style":)

500 g žaliųjų šparagų

Pora šaukštų alyvuogių aliejaus

Druskos

Šv.maltų juodųjų pipirų

Tagliatelle makaronų

Indelis ar pora didelių šaukštų varškės kremo sūrio (rasa, philadelphia ar pan)

Pusės citrinos sulčių

Šiek tiek parmezano 

Saujelė baziliko lapelių

Migdolų drožlių pabarstymui jei norite prabangiau

Šparagus nuplaukite, nulupkite apatinį trečdalį ir nupjaukite sumedėjusį galiuką. Likusį kiek įstrižai supjaustykite į maždaug tris dalis ir  pakepkite apie 4-5 min. gerai įkaitintoje keptuvėje su aliejumi. Paskaninkite druska ir šviežiai maltais juodaisiais pipirais

Tagliatelle išvirkite al dente. Nepervirkite. Nukošdami šiek tiek vandens palikite padažui. 

Makaronus Sudėkite į keptuvę su šparagais, įmaišykite varškės kremo sūrį. Dar paskaninkite druska, pipirais ir citrinos sultimis.Įpilkite šiek tiek makaronų vandens, kad padažas būtų skystesnis arba, įmantriau tariant, emulsifikuotųsi.

Makaronus serviruokite pabarstydami plėšytu šviežiu baziliku, parmezanu ir, jei turite migdolų drožlėmis. 

*Vingio istorijos. Parke labai gerai

Vakar pasakiau Šarūnei - nesigailiu nei vieno dalyko savo gyvenime. Nesigailiu nei nesusiklosčiusių santykių, nei atidėtų darbų, nei to, kad kartais po smagaus vakarėlio skauda galvą, nei ašarų, nieko. Nes čia viskas mano gyvenimas, mano istorija, kurią kuriu pati, pasirenku, prisišaukiu, ar gaunu tam, kad kažko išmokčiau.

Ir štai vėl stoviu ant apsisprendimų slenksčio, dvejoju, bet kartu suvokiu, kad jau žinau, ką turiu daryti, nes taip sako širdis, tik protas vis bando  rasti dalykų, kurie sulaikytų, stabdytų. Tad vaikščiojome po parką ir atleidinėjome tuos stabdžius, ribojančias mintis, kai norisi viską sukontroliuoti, kai pasąmoningai ieškome pritarimo, o gal nepritarimo mūsų pasirinktam keliui, kad galbūt nereikėtų juo eiti...

Ir taip jau kiek sušalusios ir išalkusios, bet laimingos, kai per visą parką galėjome šaukti TAIP TAIP TAIP, priėjome Vingio Istorijas. Kažkieno sukurta jo ar jos gyvenimo istorijos dalis kitapus Vingio parko estrados. 

O čia - nuostabi padavėja. Švytinti. Miela. Ir labai graži. Tarsi paskutinis jau nusileidusios saulės spindulėlis užsilikęs žemėje.

Taip smagu sėdėti lauke ir džiaugtis šiltu vakaru, nesvarbu, kas įsisukus į pleduką. Užsisakome sriubos. Meniu pritaikytas saulėtmos dienos todėl 2 ir 3 sriubų gaivios ir šaltos, o mes gauname po dubenėlį chili con carne maloniai šildo iš vidaus, o šalia jos patiekti saulėgrąžų daigai primena kad visgi jau pavasaris, o gal ir vasara;) Ir netikėtai skani duona su pesto. Nepavyko jos nesuvalgyti:)

Toliau šilti užkandžiai (matyt tikrai buvome sušalusios). Paprašome vištienos sparnelių ir springrolls'ų su daržovėmis. Ir štai žavingoje padavėja atneša mums juodą lentelę su dviem dailiais metaliniais indeliais, išmargintais mėlynėmis.

Kas čia per keisti springrolls'ai? Labiau panašu į kalmarus ar svogūnus tešloje, bet ai, skanu, koks skirtumas... Ypač kai TOKIE skanūs viršienos sparneliai. Tikrai skaniausi mano iki šiol ragauti. Tikrai ne tokie kaip visur, saldžiarūgčiaštrūs. Ir nežinau kaip apibūdinti tą skonį. Kone šokoladas. O šokoladas tai meilė:)

Ir tada - dar vienas indelis su dangeliu. Nesuprantame, kodėl, nes lyg daugiau nieko ir neprašėme. Pasirodo, springrolls'ai. Užsisakėme. Visi gauname tai ką užsisakėme, tik tarp tų užsakymų būna ir gyvenimo dovanų, svarbu jas pastebėti.

Manau ir šita vieta yra dovana Vingio parkui. Faina, kad turėsime ne tik lakštingalą su savo giesmėmis, bet ir naujų, nuostabių istorijų. Jau laukiu kito karto parke - sako, picos jų labai skanios ir taip būtų skanu ją valgyti žiūrint iį visus tuos gražius sportuojančius žmones:)

*Ryžiai su morkomis ir kokoso pienu bei vištiena

Esu rašiusi Jums apie seną gerą vištieną su kokosų pienu. Galvojau vėl ją gaminti, nes namuose ir vėl
turiu kokoso pieno, morkų ir vištienos, o ir Silva, su kuria sutarėme vakarieniauti, ir džiaugėsi, kad tas patiekalas jai primena Chemnitz'ą ir vakarienes bendrabutyje. Bet juk neįdomu daryti vis tą patį,

Pirmas dalykas, ką nutariu, kad pjaustysiu morkas ir vištieną juostelėmis (vištieną tiesą visgi per smulkiai supjausčiau, tad drąsiai pjaukite per visą krūtinėlės ilgį).

Kol ryžiai verda kokosų aliejuje apkepu morkas, pabarstau paprika, pasūdau. Apskrudusias sudedu į atskirą lėkštę, ir pakepu smulkiai pjaustytą svogūną ir porą skiltelių česnako. Sudedu prie morkų.

Tada kepu vištieną. Tegu gražiai apskrunda.

Į išvirusius ryžius sudedu morkas su svogūnais ir česnaku ir įpilu kokoso pieno, kad būtų kremiška, bet ne per skysta.

Vištienai baigiant kepti į keptuvę įdedu šaukštą medaus. Renkuosi skystą, ne patį intensyviausią.