Šaukštai ne po pietų

Kurį laiką rašau nauju adresu http://www.saukstainepopietu.lt/.

Kodėl?

Nes norėjosi pokyčio.
Nes šaukštai niekada ne po pietų, nes niekada nėra per vėlu:

• pradėti domėtis, mokytis ir atrasti
• įsimylėti – žmogų, gyvenimą, virtuvę
• pasidaryti šventę sau ir pasigaminti mylimiausią vaikystės patiekalą
• prisiminti seniai matytą draugą ir pakviesti jį kavos
• nuspręsti vakarieniauti mieste tik tada, kai užsiriši prijuostę
• mesti viską ir imtis svajonių
• pervadinti savo blogą be jokios priežasties, nes tiesiog taip pajauti
• pradėti sveikiau maitintis po to, kai suvalgai visą dėžutę ledų
• būti tikru savimi ir nebesistengti tapti kažkuo kitu
• net ir vakarieniauti niekada nėra per vėlu, taip pat kaip ir pusryčiauti.

Nes geriausias laikas yra dabar. Ir geriausia yra dabar, kiekvieną minutę, taip kaip yra;)

*Apie šakočius. Pakeliui į Languedoc link Pirėnų

Pirma mūsų vyno kelionės stotelė turėjo būti visai ne vyno regionas, o Berlynas. Lankėme mano sesę. Per visą laiką kiek ji gyvena užsienyje nepamenu karto, kad būtume nevežę šakočių. Ir šį kartą autobuso gale jie buvo regis net 4 - į darbą, draugams, gal ir sau koks prie arbatos.

Tradicinis Lietuvių pyragas ir tautinis paveldas, bet ar tikrai toks lietuviškas? Net jo liaudyje paplitęs pavadinimas - bankuchenas - labai jau germaniškas. Anksčiai maniau, kad čia mes jį adaptavome pakeisdami vokiečių kepamo Baumkuchen'o (panašus į šakotį, irgi su skyle, bet be spyglių) pavadinimą, bet panašu kad irgi ne tai.

Nesu pati didžiausia šakočių ekspertė, bet šitie žalieji Danutės ir Ignalinos Romensos yra skanūs.

Kartą lankydama Jurgį ir Leną atsinešiau pastarojo, kepto ant laužo, nes kepykla ruošėsi dalyvauti kažin kokiame konkurse. Maniau nustebinsiu, o čia Jurgis prisiminė seniai seniai gautą atviruką, kur šakotis irgi kepamas ant ugnies. Ir čia tas šakotis, prancūziškai Gâteau à la broche vadinanas kulinariniu Pirėnų paveldu.

O dabar lankantis pietų Prancūzijoje pati įsitikinau, kad jie yra. Stovi sau duonos skyriuje ir vadinasi pirėnų šakočiais. Tiesa, visgi ne tokie spygliuoti ir mažesni nei mums įprasti lietuviški.

Gal ir nesvarbu, kas pirmesnis ar kieno paveldas tikresnis,  bet įdomu, kad du kraštai toli vienas nuo kito gamina kažką tokio panašaus ir vadina tuo pačiu vardu. Tarsi tai būtų koks universalus dalykas. Kaip kad meilė visur yra meilė, o kalėdos - kalėdos. 

**
Net ir receptą gavau iš Jurgio, prancūziškai, tik dar nežinau kaip išbandyti. Dalinuosi:)

Les plus belles recettes des Pyrénées
LE GÂTEAU À LA BROCHE

C'était le gâteau de la mariée ou de la bergère. Pourle préparer, il faut un mandrin conique de 25 à 30 cm de haut et d'un diamètre de 15 cm à la base en hêtre ou chataigner.

Ingrédients: 500 g de beurre - 750 g de farine – 15 ci de rhum - 5 cl d'eau de fleur d'oranger -18 œufs – 750 g de sucre - zeste d'orange - 5 g de sel.

Préparation: Séparer blancs et jaunes d'œufs. Battre ces derniers avec une partie du sucre (600 g) jusqu'à blanchiment. Ajouter rhum et fleur d'oranger. Incorporer progressivement la farine tamisée. Dans un autre récipient, monter les blancs puis y mettre les 150 g de sucre pour les raffermir. Mélanger les jaunes avec le beurre très crémeux et y incorporer délicatement les blancs. La pâte est terminée. Le cône, enrobé de papier sulfurisé, est installé sur le tourne-broche devant le feu de cheminée. La pâte est placée progressivement par couches très légères. La prise est très lente au début. Au fur et à mesure de la cuisson de la couche précédente, il est rajouté de la pâte jusqu'à épuisement de celle ci. La dernière couche doit être bien dorée. La cuisson peut durer de 1 h 30 à 2 h suivant l'épaisseur. Après cuisson, démouler le gâteau. Attendre 48 h pour le consommer. Ce gâteau peut se conserver un mois.

Recette extraite de : "Gastronomie du Terroir"
Auteur Henri Combret Les charmilles 64870 Escout.

*Druska nėra tik druska ar NaCl (+ Gruissan'o druskos Saint Martin sala Languedoc'e)

Apie druską nutariau parašyti po to, kai per vasaros kelionę apsilankėme vietoje, kur išgaunama jūros druska ir druskos gėlė ir galų gale supratau skirtumą ir iki galo įvertinau. 

Druska mano gyvenime užima svarbią vietą. Kiek save prisimenu, jos poreikis maiste man visada buvo didesnis nei vidutiniam valgytojui. Dar vaikystėje supratau, kad daug patiekalų be druskos yra tiesiog beskoniai, pvz. daržovių troškiniai ir cukinijos, kurių nemėgau iki neįsidėjau druskos.

Vėliau sekė supratimas, kad net ir saldžiuose kepiniuose druska yra svarbus ingridientas, nes sustiprina skonį ir leidžia tešlos krašteliui gražiau apskrusti (pvz. vykstant fermentacijai miltuose esantis krakmolas virsta cukrumi, kurį valgo mielės, o druska sulėtina šią fermentaciją ir lieka daugiau likutinio cukraus, kuris kepimo metu tampa gražiai nugeltusiu krašteliu). Ne visuose receptuose nurodoma įdėti druskos, bet verta nepamiršti. Nebent naudojame sūdytą sviestą, kurių pas mus ne tiek daug, o pavyzdžiui Prancūzijoje gali rasti įvairiausių (sūdytas, lengvai sūdytas demi sel, sūdytas su jūros druska sel de mer  ar net fleur de sel).

Bet mes gi ne apie sviestą, o apie druską

Wikipedia sako, kad Natrio chloridas yra gaunamas garinant jūros vandenį arba iškasamas kaip akmens druska. Apie antrąją nekalbėsiu, nes kažkur esu mačiusi antrašę, jog Liutauras ja leidžia tik kelius barstyti (nors čia reikėtų pasigilinti - gi akmuo akmeniui nelygu, arba kaip su himalajų druska?). Taigi jūros druska. 

Parduotuvėje brangesnė už paprastąją, sako sveikesnė. Bet kiek jos reikia suvalgyti, kad būtų sveika ar nesveika. Svarbu, kad būtų ir skaniau, ar ne?

Pirmiausią jūros druską atradau dideliais kristalais. Nusipirkau malūnėlį, susipyliau. Tikrai geriau nei barstyti patiekalus dulkėmis su jodu. Ir procesas malimo malonus:) 

Tada sekė susipažinimas su Maldon'o druską. Apie ją, kaip būtų ar nebūtų keista, sužinojau iš brolių Organoleptikų. Vis jie ją paminėdavo, bet kai šiaip ar taip pas juos viskas skanu, tai negali žinoti, ar  tos druskos vaidmuo toks didelis. Taigi nusipirkau jos savo gaminimams. Tai tokie jūros druskos dribsniai, kaip snaigės, dėl savo ypatingos struktūros labai tinkantys patiekiamiems pabaigti (pabarstyti kepsnį, bruschetta (tarti brusketa:), ar dar kokį skanumėlį). Tos druskos snaigės neprisūdo patiekalo taip "bukai", bet kažkaip duoda sūrumo neužgoždamos skonio. Ir kartu man net pačios vienos visai skanu:) Būna ir rūkytų, jei norėsite įmantriau. Žodžiu, pamėgau pati, nupirkau sesei, ir kolegę įpratinau. 

Sako, kad kai daliniesi, viskas sugrįžta. Taip kartą Rygoje pasidalinimas apie  Maldon'o druską su ten dirbančia lietuve atnešė dovanų juodąją jūros druską - taip pat dribsniai, bet dažyti daržovių anglimi. Sako labai tinka gaminant makaronus su midijomis ir manau kitiems šviesesniems patiekalams. Kaip dekoracija. galinti. Tiesa, nežinau, ar Vilniuje kur tos juodos druskos yra? Bet Ryga jeigu ką ne taip toli:) 

Druskos kolekcija namuose jau tikrai pakankama. Ir joje yra dar viena ypatinga dėžutė. Brangiausia iš visų - sesės lauktuvė iš pietų Prancūzijos - Fleur de sel arba Druskos gėlė. 

Nuostabus pavadinimas, ar ne?! Nes gėlės negali būti blogai. Bet reikia prisipažinti, gavusi šią druską nežinojau, kuo ji ypatinga. Iš vis nelabai ką žinojau apie druskos išgavimą.

Pasirodo, išgaunant jūros druską jūros vanduo įleidžiamas į specialius baseinus, kur galiausiai druska nusėda. Bet prieš jai nusėdant galima rankiniu būnu nuimti viršutinį jos sluoksnį. Gal tas veiksmas primena žiedo nuskynimą, ir dėl to paprasta druska tampa druskos gėle? Nežinau, bet ji gera. Be to, rašo, turi daugiau mineralų savyje ir yra drėgnesnė.

Kai lankėmės Langedoc'e, būtinai norėjau nuvažiuoti į tos druskos išgavimo vietą.  Miestelis vadinasi Gruissan, labai gražus, visas ratu, o užlipus į buvusios tvirtovės kalną, aukščiau bažnyčios, gali matyti jį iš daugelio pusių apsuptą vandens ir ten tolumoje - rožinio vandens baseinus. Ten ir auga druskos gėlės! 

 

Ir ką aš Jums visu šitu norėjau pasakyti - kad druksa yra svarbu! Kad jos skiriasi, ne chemine formule, bet tekstūra, ir skoniu, ir mineraline sudėtimi, ir yra vertos didensių pinigų. Kad makaronų vandenį ir toliau galite sūdyti paprasta ar pigesne jūros druska, bet mylėkite save ir lekštėje esantį maistą skaninkite kokybiškai. Juolab kad tikiu druskos suvalgote mažiau nei aš:)  

Daliniuosi dar keliomis nuotraukomis iš apylinkių: 

 

Prisipirkę druskos atsargų ir lauktuvių užsukome į šalia esantį restoranėlį papietauti. Labai įdomi idėja serviruoti stalą susukant lėkštę, taurę, įrankius į virtuvinį rankšluostuką, kuris vėliau puikiai pasitarnauja ir kaip staliesėlė, ir rankom nusivalgyti. Galina naudoti priimant svečius gamtoje ar kaime. 

O čia - druksoje kepta žuvis. Parsivežiau visą maišą tokios specialios druskos mėsai ar žuviai kepti, tai sukaupusi drąsą ir gavusi receptą iš vietinės virtuvės žinotų, būtinai pagaminsiu ir pasidalinti. 

*Dar vieni Meringos nauji metai. StrangeLove.

Gimtadienio išvakarėse gėriau sau kavą Aguonų gatvėje ir, pailsėjusi bei atitrūkusi po atostogų, antra savaitė bandžiau sugrįžti į rutiną. Ar jos reikia? Ne visiems ir nebūtinai. Nebent ta rutina yra kasdienis gyvenimo džiaugsmas ir darymas to, ką labiausiai mėgsti.

Aš pasiilgau rašyti, rasti laiko susidėlioti mintis, aplankyti vis naujas vietas ar prisiminti ir aprašyti seniai pamirštus receptus, pasiilgau savo vyno savamokslių, sekmadieninių pyragų. Bet po truputį grįžtu.

Prieš metus rašiau apie Meringos naujus metus,  kurie prasidėjo su noru namuose kurto gyvenimo, su įkvėpimu rašyti šitą blogą, privertė išmontuoti barą ir pagaliau nusipirkti stalą svečiams priimti, atnešė vyno savamokslių užsiėmimus, gimdė šiek tiek gastronominio verslo svajones, išleido mane į pirmą vyno kelionę ir buvo pilni visų kitų virtuvinių ir restoraninių džiaugsmų.

Iš štai vėl mano nauji metai. Pradedu juos tikėdama, kad visi geri  praėjusių metų dalykai tęsis, tik bus su dar daugiau meilės - romantiškos, pametus galvą, tikros, iš visos širdies, netikėtos, lengvos ir paprastos, vyrui, draugams, šeimai, būsimam sūnėnui, maistui, vynui, katinams, tiems, kurie skaito, tai ką rašau, virėjams, padavėjams, baristoms, gastornominams filmams, sau. 

Gal to vidinio meilės jausmo vedama ir nutariau pasitikti savo meilės metus StrangeLove kavinėje. Nes meilė gali būti ir keista, nes čia su meile dirba mano mylimiausi broliai organoleptikai, nes tai žingsnis į naują mažą tradiciją švęsti su jais ar pas juos.

Nuostabi pirma naujų metų diena, nuostabūs žmonės, nuostabus lietus, nuostabios dovanos ir palinkėjimai, ir nuostabi nauja vieta, kur jaučiu norėsiu dažnai sugrįžti.



  

*Tagliatelle su šparagais

Kasmet kai per Lenkiją važiuodavome į Vokietiją artėjant prie sienos daugėdavo užrašų "spargel", "spargel" (špargel špargel, arba šparagai). Pas mus tada jie dar visai nebuvo populiarūs, o vokiečiai turėdavo šparagų sezoną - nuo gegužės vidurio iki maždaug Joninių, kai visi visur valgo tuos Špargelius - ir namie ir restoranuose.

O šiemet, po gal 15 metų pasijuto, kad ir į Lietuvą pagaliau atėjo šparagų (arba kaip lietuviai vadina - smidrų) manija. Aną savaitgalį tymo turguje vyko smidrų festivalis, o maximoje - jiems buvo akcija. Todėl šparagų festivalį padarėme Kukoriškių spa ir penktadienio vakarienei gaminome tagliatelle su šparagais pagal vokišką receptuką. Apipavidalinimas žinoma "country style":)

500 g žaliųjų šparagų

Pora šaukštų alyvuogių aliejaus

Druskos

Šv.maltų juodųjų pipirų

Tagliatelle makaronų

Indelis ar pora didelių šaukštų varškės kremo sūrio (rasa, philadelphia ar pan)

Pusės citrinos sulčių

Šiek tiek parmezano 

Saujelė baziliko lapelių

Migdolų drožlių pabarstymui jei norite prabangiau

Šparagus nuplaukite, nulupkite apatinį trečdalį ir nupjaukite sumedėjusį galiuką. Likusį kiek įstrižai supjaustykite į maždaug tris dalis ir  pakepkite apie 4-5 min. gerai įkaitintoje keptuvėje su aliejumi. Paskaninkite druska ir šviežiai maltais juodaisiais pipirais

Tagliatelle išvirkite al dente. Nepervirkite. Nukošdami šiek tiek vandens palikite padažui. 

Makaronus Sudėkite į keptuvę su šparagais, įmaišykite varškės kremo sūrį. Dar paskaninkite druska, pipirais ir citrinos sultimis.Įpilkite šiek tiek makaronų vandens, kad padažas būtų skystesnis arba, įmantriau tariant, emulsifikuotųsi.

Makaronus serviruokite pabarstydami plėšytu šviežiu baziliku, parmezanu ir, jei turite migdolų drožlėmis. 

*Vingio istorijos. Parke labai gerai

Vakar pasakiau Šarūnei - nesigailiu nei vieno dalyko savo gyvenime. Nesigailiu nei nesusiklosčiusių santykių, nei atidėtų darbų, nei to, kad kartais po smagaus vakarėlio skauda galvą, nei ašarų, nieko. Nes čia viskas mano gyvenimas, mano istorija, kurią kuriu pati, pasirenku, prisišaukiu, ar gaunu tam, kad kažko išmokčiau.

Ir štai vėl stoviu ant apsisprendimų slenksčio, dvejoju, bet kartu suvokiu, kad jau žinau, ką turiu daryti, nes taip sako širdis, tik protas vis bando  rasti dalykų, kurie sulaikytų, stabdytų. Tad vaikščiojome po parką ir atleidinėjome tuos stabdžius, ribojančias mintis, kai norisi viską sukontroliuoti, kai pasąmoningai ieškome pritarimo, o gal nepritarimo mūsų pasirinktam keliui, kad galbūt nereikėtų juo eiti...

Ir taip jau kiek sušalusios ir išalkusios, bet laimingos, kai per visą parką galėjome šaukti TAIP TAIP TAIP, priėjome Vingio Istorijas. Kažkieno sukurta jo ar jos gyvenimo istorijos dalis kitapus Vingio parko estrados. 

O čia - nuostabi padavėja. Švytinti. Miela. Ir labai graži. Tarsi paskutinis jau nusileidusios saulės spindulėlis užsilikęs žemėje.

Taip smagu sėdėti lauke ir džiaugtis šiltu vakaru, nesvarbu, kas įsisukus į pleduką. Užsisakome sriubos. Meniu pritaikytas saulėtmos dienos todėl 2 ir 3 sriubų gaivios ir šaltos, o mes gauname po dubenėlį chili con carne maloniai šildo iš vidaus, o šalia jos patiekti saulėgrąžų daigai primena kad visgi jau pavasaris, o gal ir vasara;) Ir netikėtai skani duona su pesto. Nepavyko jos nesuvalgyti:)

Toliau šilti užkandžiai (matyt tikrai buvome sušalusios). Paprašome vištienos sparnelių ir springrolls'ų su daržovėmis. Ir štai žavingoje padavėja atneša mums juodą lentelę su dviem dailiais metaliniais indeliais, išmargintais mėlynėmis.

Kas čia per keisti springrolls'ai? Labiau panašu į kalmarus ar svogūnus tešloje, bet ai, skanu, koks skirtumas... Ypač kai TOKIE skanūs viršienos sparneliai. Tikrai skaniausi mano iki šiol ragauti. Tikrai ne tokie kaip visur, saldžiarūgčiaštrūs. Ir nežinau kaip apibūdinti tą skonį. Kone šokoladas. O šokoladas tai meilė:)

Ir tada - dar vienas indelis su dangeliu. Nesuprantame, kodėl, nes lyg daugiau nieko ir neprašėme. Pasirodo, springrolls'ai. Užsisakėme. Visi gauname tai ką užsisakėme, tik tarp tų užsakymų būna ir gyvenimo dovanų, svarbu jas pastebėti.

Manau ir šita vieta yra dovana Vingio parkui. Faina, kad turėsime ne tik lakštingalą su savo giesmėmis, bet ir naujų, nuostabių istorijų. Jau laukiu kito karto parke - sako, picos jų labai skanios ir taip būtų skanu ją valgyti žiūrint iį visus tuos gražius sportuojančius žmones:)

*Ryžiai su morkomis ir kokoso pienu bei vištiena

Esu rašiusi Jums apie seną gerą vištieną su kokosų pienu. Galvojau vėl ją gaminti, nes namuose ir vėl
turiu kokoso pieno, morkų ir vištienos, o ir Silva, su kuria sutarėme vakarieniauti, ir džiaugėsi, kad tas patiekalas jai primena Chemnitz'ą ir vakarienes bendrabutyje. Bet juk neįdomu daryti vis tą patį,

Pirmas dalykas, ką nutariu, kad pjaustysiu morkas ir vištieną juostelėmis (vištieną tiesą visgi per smulkiai supjausčiau, tad drąsiai pjaukite per visą krūtinėlės ilgį).

Kol ryžiai verda kokosų aliejuje apkepu morkas, pabarstau paprika, pasūdau. Apskrudusias sudedu į atskirą lėkštę, ir pakepu smulkiai pjaustytą svogūną ir porą skiltelių česnako. Sudedu prie morkų.

Tada kepu vištieną. Tegu gražiai apskrunda.

Į išvirusius ryžius sudedu morkas su svogūnais ir česnaku ir įpilu kokoso pieno, kad būtų kremiška, bet ne per skysta.

Vištienai baigiant kepti į keptuvę įdedu šaukštą medaus. Renkuosi skystą, ne patį intensyviausią.

*Ryžiai su krevetėmis

Birželio pradžioje turiu egzaminą, kuriam labai sunku ruoštis. Ačiū Dievui, kad kaip tik dabar prireikia atitirpinti jau mėnesį stipriai ledais apaugusią šaldymo kamerą (puiki proga peržiūrėti visas sukauptas atsargas), padžiauti skalbinius,  atidėti nenaudojamus virtuvinius rakandus kam nors dovanų, nuvažiuoti pas tėvus paimti kaimo gerybių ir jas išvežioti draugams , ir ačiū Dievui, kad žmogui reikia valgyti:)

Taigi pas tėvus užsukau tik minutėlei, bet likau "prie plytos", gaminanti ryžius su krevetėm. Nes makaronus, kuriuos  norėjo gaminti mama išdėjau į šuns dienas (gi čia iš paprastų, o ne kietagrūdžių kviečių miltų - nevalgysiu. Taip taip, po to patirto šoko skaitant dietų aprašymus internete aną savaitę nutariau tiesiog sveikiau maitintis, o šitą makaronų sudėties pamoką išmokau jau seniau iš vieno išmanančio pono).

Užtat randu iš pietų Prancūzijos Aude regiono atvežtą raudonųjų ir baltų ryžių duo (tinka ir kitokie, bet rinkitės pailgus, gerus ryžius, juk sau:). Dar turim šaldytų krevečių. Svogūnas. Česnakas. Gal yra  žirnelių? Būtų galima paimprovizuoti Paella tema, bet ne, nėra. Užtat yra morkų. Ir šaldytų petražolių. Ir pusė citrinos.

Taigi:
Ryžiai
Krevetės
Svogūnas
Česnakas
Morkos
Petražolės
Citrina

Ryžius perplaunu tris-keturis kartus, kad vanduo būtų švarus.Taip turime biresnius ryžius, mažiau bereikalingo krakmolo, o vitaminų tikrai neišplausite:)

Kadangi galutinį variantą sugalvojau begamindama, pradžiai užpyliau ryžius verdančiu vandeliu, tarsi norėčiau išvirti, bet paskui išjungiau ir nukošiau, nes nutariau sudėti į keptuvę ir baigti virti ar kepti ten. Iš tikrųjų

Ant alyvuogių aliejaus pakepu smulkiai pjaustytą svogūną ir griežinėliais pjaustytą česnaką. Šiek tiek sumainkite ugnį, kad nesviltų, tik suminkštėtų.

Morkas pjaustau šiaudeliais, prisiminusi, kad plovui taip labai skanu, ir kepu kartu su svogūnais vėl padidinusi ugnį. Druskos ir pipirų dėti galite neskubėti, geriau tuomet, kai jau kepsite krevetes.

Atšildytas krevetes sumetu į keptuvę ir pakepu ~5-10  min.

Tada sudedu ryžius. Priklausomai nuo to, ar  prieš tai juos virėte, ar ne, užpilkite vandens, kad išbrinktų. Nepadauginkite, nes nupilti sunkiau nei įpilti dar šiek tiek, jei pritrūktų.

Iš pradžių kepu uždengusi, paskui atidengiu permaišau, paragauju, paskaninu druska ir pipirais.

Kai ryžiai jau pakankamai minkšti, sudedu dalį petražolių ir permaišau dar kartelį.

O tada belieka supjaustyti citriną, papuošti rastais pomidoriukais ir nešti į stalą su visa keptuve.

Ir ką aš galiu pasakyti - smagu gaminti iš to kas yra ir buvo skanu, kaimo gėrybes draugams nuvežiau, o grįžusi dar pasimokiau. Išvada - kai padarai kas patinka, ir tai kas mažiau patinka lengviau einasi.

*Gastronomika. Nes ir jūs, ir jie to verti.

Tai daugiau negu prabangus restoranas (pats Liutauras vadina tai studija), ir tai daugiau nei vakarienės, nes maistas čia virsta kulinariniais šedevrais, džiuginančiais akį, glostančiais gomurį, ir visa ta patirtis priverčia pakilti kažkur aukščiau.

Su krikšto sese susitinkame T.Ševčenkos loftų kiemuose. Žinome, kur eiti, tad neklaidžiojame ir užtikrintai žengiame link gale 11i numeriu pažymėto pastato esančių durų. Jokių purpurinių kilimų. Bet vos pravėrus duris ir įžengus vidun supranti, kad jau nebesi ten iš kur atėjai.

Mus pasitinka labai malonus vyriškis, padeda nusirengti, palydi iki staliuko. Jeigu galėsite rinktis, sėskite veidu į virtuvę  - tuomet vakaro metu galėsite grožėtis už stiklinių durų dėl Jūsų besistengiančia virtuvės komandą. Ir kaskart vakaro metu toms durims prasivėrus jau galėsite laukti kito tuoj ant jūsų stalo atsirasiančio stebuklo. O jei ne, grožėsitės prieš Jūsų akis kabančiu Vilmano Marcinkevičiaus paveikslu.

Pirmas dalykas, į ką visada atkreipiu dėmesį restoranuose yra servetėlės ir įrankiai. Ir pastarieji man labai aptinka - dvelkia tikrumu, ir patinka, kad neblizga. Tai anaip tol nereiškia, kad negeri. Taurės - Riedel Veritas ypatingai grakščia kojele, ir jose greitai atsiranda putojančio vyno aperityvui. Fone skambant labai lengvai muzikai pradedame švęsti gyvenimą. 

Kol virtuvėje vyksta darbas ir baigiama ruošti šefo užkandėlė (amuse-bouche) gauname naminės duonos su tirštintu alyvuogių aliejumi ir ožkos pieno kremu. 

Po jos - šefo užkandėlė (amuse-bouche). Patiekalams atsiradus ant stalo prie visų svečių prieina pats šefas ir šypsodamasis pristato: "Mielos damos, šefo užkandėlė - springrolsas". Gražu, labai pavasariška, tinka damoms. Neįtikėtinas sardinės ir braškių derinys. 

Toliau - namuose sūdyta lašiša su pastarnokų ledais, burokėlių žele ir krapų aliejumi. Nuotrauka deja dingo, bet buvo labai gražu:) Ir krikšto sesė, prieš kelias minutes sakiusi, kad paskutiniu metu valgė labai daug lašišos ir jau nebegali į ją žiūrėti šypsojosi pjaudama dar kąsnelį. Nuostabi žuvies tekstūra ir tie ledai.... man kaip jų mylėtojai - 10 balų. 

63°C kiaušinis įsitaisęs geltoname morkų ir lazdyno riešutų emulsijos fone ir pasipuošęs traškiu ispanišku kumpiu. O po jais - juodieji lęšiai. Praeidamas pro šalį šefas teiraujasi, ar skanu ir pamoko, kad reikia maišyti. Taip ir darome. Skanu. 

Atkreipiu dėmesį, kokie dailūs čia indai. Kiekvienam patiekalui kitokie. Atrodo, tarsi įprastų formų, bet įdomių paviršių, subtiliai pakeičiantys tai centravimą, tai spalvą. Patys kaip maži meno kūriniai tinka prie visos aplinkos.

Su Monika tęsiame diskusijas apie šeimos santykius, žmogaus savęs lyginimą su kitais, ar kitų žmonių norą visus sulyginti, o tuo tarpu į stalą keliauja akmeninių ešerių file su jūros ežių emulsija ir cikorija, regis, griliuota, bei kalafiorų piure. 

Gyvenime ešerius labai mėgstu. Žinoma, daugiausia esu valgius tų pačios su tėveliu sužvejotų Lakajų ežere, ir neslėpsiu, tikrai nežinau, kuo ypatingi tie akmeniniai (dabar jau pasidomėjau, kad tai daugiausia šiltų jūrų žuvis, labai sveika:)). Galbūt dėl pavadinimo ir asociacijų, bet skonis - tikros ką tik pagautos žuvies, švelnus. Mano mamai labai patiktų. Akimirką nusikeli į vaikystę ir tada jūros ežių emulsija su visu savo intensyviu jūros skoniu grąžina tave atgal, o gal nukelia kažkur, kur plaukioja tie ežiai ir ešeriai. 

Padavėjai nešini grakščiais dekanteriais pripildo raudono vyno taures. Atėjo laikas mėsai. Ir pro jau 6 kartą prasiveriančias virtuvės duris pas mus atkeliauja prancūziškas ožiukas su prancūzų šefo Joël Robuchon stiliaus bulvių koše. Ji tiesiog šilkinė. Pavasarinės glazūruotos daržovės ir mėlynių kremas. Gražios spalvos ir 

Kaip pastebėjo ir laukinės žąsys, Liutauro naudojami ingridientai nėra suplakami į vieną ir gali jausti kiekvieno jų unikalumą. Tuo pat metu jie  puikiai suderinti ir kartu sukuria kažką vieno ir harmoningo. Pagalvoju, kad tai panašiai kaip tikruose žmonių santykiuose - kai vienas kito neužgoži, kiekvienas esi savimi, bet kartu esi ypatingiau.

Harmonija - tinkamas apibūdinimas ne tik tam, kas patiekiama lėkštėse, bet ir visai aplinkai. Visa ta prabanga yra tokia natūrali, kad lieka tik paprastumo ir jaukumo jausmas. Ypatingai aukštos klasės aptarnavimas, kai tikrai gali jaustis kaip  Gastronomikos namų svečiams. 

Monika žavisi apšvietimo sprendimais, kurie koncentruoja šviesą būtent ten, kur reikia, į maistą, ir kartu skaido erdvę, todėl nesijauti tarsi sėdėtum viename kambaryje su visais kitais svečiais. Pastebime, kad žmonės pradėjo garsiau kalbėti, o muzika jau matyt seniai pasikeitusi į kiek energingesnę, bet visai neįkyrią. Atrodo, apie viską pagalvota. Vieta tave kažkaip įtraukia nuo pat tos akimirkos, kai įžengi. Kai staiga suvoki, kad čia esi jau beveik 3 valandas ir kad pasirodymas artėja į pabaigą ir reikės grįžti į realybę. Bet prieš tai - paskutinis fejerverkas - desertas. 

Ir  turiu prisipažinti - jis man buvo TOBULAS. Nuo vaizdo iki paskutinės akimirkos, kai pasiėmiau šaukštą, kad suvalgyčiau tai, ko nepavyko pakabinti šakute. Rokforo sūrio ledai ir aviečių traškutis su savo intensyvia spalva (o man taip patinka rožinė ir visos jos atspalviai:), kriaušės, šokoladas? Neįmanoma nupasakoti, nes visą laiką kol valgiau beveik nekalbėjau. Tik vis atsidusdavau iš malonumo ir nesupratau kur esu. Ir neperdedu nei kiek. 

.......ir tokiu dideliu malonumu pasibaigė vakarienė. Prisiminus, ir dabar dar nueina šiurpuliukai per kūną.

Rašau ir pavydžiu žmonėms, kurie šiuo metu mėgaujasi vakariene Gastronomikoje. Liutauras tikrai vertas 5 ir daugiau Užkalnio žąsų, o mes verti patirti (taip taip, tai daugiau nei paragauti:) jo virtuvės šedevrus.

*Eismonster Gelato. Kefyro ledai su juodaisiais serbentais ir beveik šerbetas iš avietbraškių

aš ne šefas, aš namų šeimininkė:)

Na, gal nereikia prisimti visų jų laurų, nes toli gražu, bet man, tikiu kaip ir joms , patinka galvoti, ką pagaminti iš turimų ingridientų, kaip panaudoti užlikusius produktus, kad nepagestų ir nereikėtų išmesti.

Pasidalinsiu dviem atvejais, kaip galima "atgaivinti" produktus ir suteikti jiems naują veidą ir receptai tikrai nebus tikslūs, nes daryti iš akies, iš to kas buvo po ranka. tikiuosi suteiks ir jums kokią mintį kaip galima improvizuoti.


Pirmas produktų utilizavimas. Kefyras.

Nuo vasaros vaisių deserto liko kefyro, kurio neišgėriau ir šaltibarščių nepadariau, bet išmesti neleido širdis.  Ir mintyse suskambo tėvelio žodžiai: "kam jūs valgot jogurtą, jei galit kefyrą pasisaldinti":)

Bus kefyro ledai! Dar pagooglinu ar nėra kokio recepto, bet tenka daryti iš akies ir pagal skonį burnoj  (Jurgio ir Lenos aukso žodžiai iš, jog tam kad skaniai gamintum reikia tik skonio burnoje)

Taigi - apie 600 g kefyro, pusantros stiklinės trintų juodųjų serbentų ir cukraus apie 100 g.
Cukraus kiekis visgi priklauso nuo serbentų, ar jie su cukrumi ar ne.
Reikia ragauti, kad būtų skanu:)

Norėjau  vientisesnės tekstūros, kad visą masę dar perkošiau per sietelį, kad atsiskirtų serbentų odelės.
Į ledų gaminimo mašiną, kol sušals, sustings iki purios masės, o tada jau pabaigiu šaldyti.



Antras produktų utilizavimas. Avietbraškės

Apie avietbraškes jau rašiau, kad jos labai gerai veisiasi, yra labai gražios, bet kur jas sunaudoti kartais taip ir lieka neaišku.

Praėjusiais metais prisišaldžiau bent kelias dėžutes šių uogų, manau puošiu patiekalus, mesiu į putojantį vyną, ir kitaip jomis gražinsiu gyvenimą ir maistą, bet... gal per mažai putojančio vyno, o gal per daug uogų, bet jau atėjo laikas naujoms uogoms, o senos dar guli šaldymo kameroje.

Kol draugė ant sofos siurbčioja limonadą ir dalinamės savaitgalio įspūdžiais, praėjusių metų avietbraškės iš šaldymo kameros keliauja į indą po blenderio ašmenimis ir virsta ryškiaspalve koše , cukraus vėlgi pagal skonį (apgailestauju už tokį netikslumą).  Na, jei iš akies, tai buvo maždaug pusė litro trintų uogų ir 150 g cukraus.

Galėtų būti viskas, bet man šerbetai ne pirmo prioriteto ledai, mėgstu riebiau;) todėl sumetu visą indelį (300 g) tikro jogurto su miško vaisiais. Spalva neatsiskiedžia, o skonis kiek švelnesnis. Kadangi avietbraškės su grūdeliais, galite juos arba aplikti, arba prieš šaldydami perkošti per sietelį.

.

*Apie dietas ir sveiką mitybą

Tas pavasaris mane veda iš proto - kas ryta vis žalesnis ozo kalnas, kaštonai kraunantys pumpurus, močiutės turgeliuose prekiaujančios pirmomis daržo gėrybėmis, pienėmis nusėti kelkraščiai, nepaaiškinamas meilės jausmas ir internetas žibantis straipsniais kaip numesti 7 kg per savaitę arba atgauti "geras formas" laikantis Vaikulės dietos. Net ir Facebook'as jau pradėjo tikslinę reklamą apie kažkokius stebuklingus maisto papildus, o kolegės staiga ima nebevalgyti saldainių.

Man netrukdo tai, ką daro kiti, bet kai savaitgalį pagavau save atsidariusią bent 5 interneto puslapius su skirtingais dietų aprašymais pati išsigandau. Negi man tikrai jau "ne visi namie", kad kasdien suvalgyčiau po puslitrį jogurto, arba kad atvirkščiai, atsisakyčiau pieno produktų, ir misčiau tik obuoliais, grikiais, kopūstais ar vištienos krūtinėle???  Ar tikrai reikia save prievartauti? Nesu manekenė ir niekad nebuvau, o paskutinį kartą kai buvau nenorom sukūdusi gailėjau slenkančių plaukų - tad kodėl dabar skaitau tuos keistus patarimus? 

Ir tada tame pačiame FB perskaitau Beatos pasisakymą apie žemą moterų savivertę. Ir tikrai, dauguma mūsų kaskart kai dėl kažko jaučiamės nelaimingos "esame storos".  O kai pagalvoji, juk visos tos draugės ir nepažįstamos moterys, kuriomis žaviesi, žiūrėdamos į save veidrodyje neretai mato kažkokius trūkumus. Galbūt turėtume vienos kitas (ir vieni kitus) dažniau pagirti? Nebūtinai dėl išvaizdos.

Džiaugiausi atsikvošėjusi nuo to masinio kūdėjimo bumo. Taip, noriu savo kūne jaustis gerai, maitintis sveikai, bet ne jokiomis drastiškomis priemonėmis. Nesusimastome, bet juk su krentančiu svoriu, slenkančiais plaukais ir krentančiais nagais galime netekti daug svarbesnių dalykų - išbalansuoti organizmo pusiausvyrą, kad jis ims nebegaminti mums svarbių medžiagų, reikalingų hormonų, ar dar ko, ką geriau žino specialistai.

Todėl aš ir toliau gaminsiu, bet nebadausiu. Galbūt mažiau pyragų, o daugiau ledų, mažiau riebių patiekalų, o daugiau sveikų, bet nesilaikysiu dietų. Ir karts nuo karto lankysiuosi vietose, kur duodą burgerių, picų, alaus, riebių sūrių ir vyno:) 

O parduotuvėse tuo tarpu atidžiau skaitysiu etiketes, kad jogurtas būtų jogurtas, o ne pieno milteliais su želatina, kad dribsniai būtų be cukraus, ir pirksiu daugiau daržovių ir vaisių, valgysiu daugiau kruopų (vaikystėje prisimenu košės dažnas maistas buvo ir buvo skanu).

Padėkime vieni kitiems pamilti save tokius, kokie esame! O kai mylėsime save, bus lengviau įsiklausyti į savo kūną ir maitintis taip, kaip jam geriausia:) Gražiausias žmogus juk ne tas, kuris toks pats kaip kiti, o tas kuris laimingas ir šypsosi.

...ir kol ieškojau paveiksliuko, kuris tiktų prie šios temos, radau užrašą "healthy is new sexy". Tad būkime sveiki, tiek fiziškai, tiek psicholigiškai:)

*Juodasis miškas arba Švarcvaldo tortas mylimiausiai mamai

Neturiu jokios istorijos susijusios su Švarcvaldo tortu, išskyrus tai, jog kažkur mano atmintyje įstrigę sesę sakant,  kad mūsų mama kažkada seniai seniai, matyt prieš mums okupuojant virtuvę, gamino tortą "Juodasis miškas" Aš to neprisimenu, ir, man atrodo, mama irgi:)

Bet mamai norėjau pagaminti būtent šį skanumyną. Nes jis man toks tikras - juodas šokoladas, grietinėlė, vyšnios, nes man patinka miškas, mamai irgi, ir nes ji to verta. O dar ir pavadinimas orginaliai vokiškas - Schwarzwälder Kirsch Torte:) Taip ir įsivaizduoju, kaip valgai jį medinėje trobelėje kažkur vidury kalnų ir miškų, o aplink žalia žalia, kad net juoda.  Niam niam:)

Biskvitui:

6 kiaušiniai
Žiupsnis druskos
180 g cukraus
100 g miltų
50 g krakmolo
50 g kakavos 


Pertemimui ir puošimui:

500 g vyšnių (* vietoj šviežių vyšnių galite naudoti ir virtas aną vasarą ruošiant atsargas žiemai (~0,5 litro stiklainiuko turėtų užtekti)
100 g cukraus
1-2 valg. š. krakmolo
Cinamono lazdelė
750 g plakamos grietinėlės
6 valg. šaukšto vyšnių degtinės (vokiškai Kirschwasser) arba kitos, pvz. Grappa.

30 g gero juodo šokolado (aš naudojau Lindt 70%)
Pakelis grietinėlės standiklio (nebūtinai, bet padeda išlaikyti grietinėlę puresnę)


Gaminame:

Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių,. 

Atskirkite kiaušinių baltymus ir trynius.

Baltymus išplakite su žiupsneliu druskos iki standžių putų. Supilkite cukrų ir dar paplakite iki cukrus ištirps. Nereikia pasiekti morenų masės:) Tada sudėkite trynius, išplakite.

Miltus, krakmolą ir kakavą sumaišykite ir supilkite į kiaušinių masę. Atsargiai įmaišykite.

Ant torto formos dugno  išklokite popierių ir tada užsekite viršų. Supilkite biskvito masę ir kepkite apie 20-30 min. Ar iškepė, patikrinkite dantų krapštuku ar degtuku - jeigu nebeapkimba tešla - viskas ok.

Iškepusį biskvitą atsargiai atkabinkite nuo torto formos kraštelių virtuviniu peiliu ir palikite atvėsti. 

Vyšnias nuplaukite ir nusausinkite. Atidėkite gražesnes (~14) papuošimui. Iš likusių išimkite kauliukus ir užpilkite 2 valg. šaukštais cukraus. Palikite apie 30 min, kad prisirptų, o tada nukoškite. Išvarvėjusias sultis atskieskite 150 ml vandens. Užvirkite kartu su cinamono lazdele ir vyšniomis, kurios liko.

Jei naudojate virtas vyšnias sirupe - pirmiausia nuvarvinkite ir atidėkite gražesnes, o tada užvirkite sirupą ir sudėkite į jį vyšnias.

Krakmolo šaukštą naudokite ~150 ml skysčio. Ištirpinkite jį dviejuose valg. šaukštuose šalto vandens.
Pusės litro stiklainiukui jau išvirtų vyšnių naudojau du šaukštus krakmolo ir atitinkamai 4 šaukštus vandens.

Krakmolą lėta srovele supilkite į vyšnias sirupe, išmaišykite ir dar kartą užvirkite. O tada palikite atvėsti.

Grietinėlę išplakite, viduryje plakimo įdėkite tris šaukštus cukraus ir grietinėlės standiklį, jei naudojate.

Biskvitą, jei dar nenuėmėte, atkabinkite nuo popieriaus ant kurio jis kepė ir perpjaukite į išilgai į tris dalis.

Pagrindą plonai aptekpite grietinėlę, o tada konditerinio švirkšto ar maišeliu darykite tris žiedus. Į tarpus tarp jų dėkite vyšnias.

 

Jei neturite konditerinio maišelio - nieko baisaus. Galite paimti bet kokį tvirtesnį maiželį, nupirkti jo kampą ir panaudito kaip švirštą. Aš gaminau pas tėvus, ir pati šiuo savo patarimu pasinaudojau, vietoj konditerinio švirkšto naudodama IKEA šaldymui skirtą maišelį:)

Užklokite antrą biskvito sluoksnį ir apšlakšykite jį vyšnių degtine ar kitu stipriuoju gėrimu. pvz. grappa.Vėl darykite grietinėlės žiedus ir dėkėti į tarpus uogų. Tada užklokite viršutinį sluoksnį. Galite ir jo apatinę pusę apšlakstyti vyšnių degtine.

Tortą aptepkite likusia grietinėle. Apibarstrykite stambiau tarkuotu šokoladu ir papuoškite grietinėle ir uogomis ar kitaip, kaip jums gražu:)

*Džiovintos slyvos įdarytos pikantišku užtepu

Šį receptą esu atradusi sename velykinių receptų žurnale, kai keičiantis kartoms atėjo laikas keistis tradicijoms, perkeliant Velykų šventimą iš Vievio pas diedukus į tėvų namus, kartu su visais Velykų valgių ruošimais.

Taigi tada varčiau visas senas knygas ir įvairius žurnalus ieškodama, ką būtų galima padėti ant Velykų stalo. Šitos slyvos man patiko, nes buvo gan tradicinės (juk pikantiškas užtepas, arba pikantiška mišrainė daugelio lietuvių gaminamos ir mėgstamos, nors savęs prie jų ir nepriskirčiau;)), atrodė gražiai ir buvo kaip užkandis, o ne koks sunkus patiekalas.

Sutarkuokite fermentinį sūrį  smulkesne tarka, išmaišykite su majonezu (aš naudoju Helmans), įspauskite česnako.

Iš slyvų formuokite dubenėlius  ir į juos dėkite užtepo. Įsmeikite medinius ar kitus užkandžių pagaliukus, papuoškite graikiniu riešutu ar petražolėmis.

Tinka ir kitiems pasisėdėjimams namie kaip užkandis svečiams. O jei į lėkštutę kiekvienam svečiui įdėsite vieną ar tris, atrodys dar geriau:))

*Vietos prie stalo

Kolegės paskatinta bandau suvienodinti FB ir blogo turinį ir čia pateikti kai kurių man patikusių vietų Vilniuje sąrašiuką. O  ir pačiai bus patogu kartais prisiminti, kur patiko ir seniai bebuvau. Tikiuosi ir Jūs rasite kažką naudingo, naujo ir džiuginančio:)

Kava 

TASTE MAP
No Sugar
UFF cafe

Kavinukės, bistro ir užkandinės

Pilies Kepykla  - Deivydo šedevrai prie savatgalio pasivaikčiojimo

Pinavija 
Donut LAB - spurgytės (vartokite saikingai:))

Jogurtainė  - belgiški vafliai ir šaldytas jogurtas

Boulangerie Thierry
Thierry_kepykla

Halės bistro - beigelsai Halės turguje
Chačapuri - skaniausi valgyti tiesiog gatvėje iš popierinio maišelio

MURRR CAFE - nes kaip Kalėdos ir ledai, man patinka ir katinai;)

Bariukai

Spiritus - jaukiai prie Filharmonijos
Burbulio Vyninė
Alaus biblioteka

King & Mouse - Whisky Bar & Shop

Sarkozy  - sidras ir kita Normadija

Sweet & Sour Bar Vilnius - geriausi kokteiliai mieste

Salionas - irgi labai geri kokteiliai

Alchemikas

Dėvėti - nes tiesiog labai gerai, ir geras maistelis:)

Republic No.4

Restoranai ir restoranėliai

Gastronomika - daugiau nei tiesiog vakarienė

Restoranas Time
Bistro1dublis

Dine

PANK'olis

PANK'olis Brolis

Restoranas Skonio Slėnis

Ridikai Vilnius

Panama Food Garden




Prancūzija:
Cafe Mont Martre

Meksika

YUCATAN. tacos, mezcal, cerveza, baile
Blusyne
Salsa Bar & Grill
Sofa de Pancho
Meksika

Italija

Trattoria da Flavio
Piccolo Canopi  - viskas puiku, jei Jums nebūtinas vynas
Jurgis ir Drakonas
Prima pizza

Rytai, Indija, Kinija

KINZA
Vegafe

Namaste India

Yum Cha

Burgeriai ir pan.

Mama Grill
Le Butcher
Drama

Keulė Rūkė

Dešrainis24

KITUR

Klaipėda

MOMO grill

Restoranas "Ridikai", Klaipeda

Berlin

Fräulein Wild

Oslo Kaffebar

THE BARN

Ruben & Carla  - laaaaabai geri burgeriai! bene geriausi Berlyne ir apskritai valgyti:)

Picoteo Restaurant - Ispanija Kreuzberg'e
Sababa - Izraelis Berlyne
Gallina - labai jauki vyninė, specializuojasi Sicilijos gėrybėse

Riga

Mercato

RestaurantKID

Liublin
IVO italian

London

INK

*Įdarytos paprikos ispaniškai. Pimentos rellenos

Turiu draugą Alberto iš Ispanijos, Alicantės,  su kuriuo susirašinėjome nuo tada, kai Pašilaičių bute atsirado internetas. Negaliu suskaičiuoti kiek metų, bet tikrai apvalinsis į  20. Buvo tada tokios programos kaip keypals, kur galėjai rasti susirašinėjimo draugų pasaulyje - parašydavai laišką apie save, o kiti  vaikai tau atrašydavo, jei norėdavo. Buvo kažkoks amerikietis ir berods anglė mergaitė, bet liko tik Alberto.

Ir taip mes susirašinėjome metai iš metų, siuntėme viens kitam gimtadienio atvirukus ir šokoladus Kalėdų proga,ir tarsi tapome vienas kito šeimos dalimi. Galiausia kai baigėme mokyklą sugalvojome susitikti. Į Lietuvą, manau, jam buvo skristi nedrąsu, nes tada mūsų tautiečiai ten nebuvo pagardėję iš gerosios pusės, tad pirma skirdau aš. Buvo mano pirmas gyvenime skrydis į labai smagias atostogas ir nuostabią šeimą! Paskui atskrido Alberto su drauge. Užaugome, susirašinėjimai išretėjo, bet šiluma ir pėdsakas lieka visam.

Kažkurio iš mūsų susitikimų metu gavau dovanų knygą "Cooking in Spain". Ir ji labai pravertė renkant, ką pagaminti vyno savamokslių vakarienei prie ispaniško vyno. Juolab kad regionas, kurį degustavome netoli Alberto gimtų vietų. Faina. 


Pimentos rellenos arba įdarytos paprikos ispaniškai

6 paprikos
500 g maltos jautienos
skiltelė česnako
svogūnas
5 šaukštai alyvuogių aliejaus
skardinė luptų pomidorų savo sultyse
100 ml balto vyno
~5 valg. šaukštai smulkiai pjaustytų petražolių
2 riekės baltos duonos
druskos
pipirų
muskato
2 kiaušinių
miltų arba rapsų pavoliojimui

Pirmiausia paprikos - jas nuplaukite ir kepkite orkaitėje/griliuje, kol sukeps odelės.
Atvėsinkite, kol galėsite darbuotis, ir rankomis nuimkite odeles, ištraukite kotelį su visomis sėklomis.

Maltą jautieną išmaišykite su išspausta skiltele česnako ir palikite pailsėti ~15 min.

Tuo tarpu nulupkite ir smulkiai supjaustykite svogūną. Vieną šaukštą smulkinto svogūno atidėkite, o likusį pakepkite, kol suminkštės,  įkaitinę ~3 valg. š.aliejaus.

Kai svogūnas suminkštės sudėkite pomidorus* ir kepkite apie 5 minutes.
Įdėkite porą šaukštų smulkintų petražolių, įpilkite 50 ml vyno, druskos, pipirų ir kepkite ~15 min kol sumažės skysčio.

Tuomet sublendinkite, kad turėtumėte vientisesnę masę.

Įkaitinę likusius porą šaukštų aliejaus pakepkite maltą jautieną ir atidėtą šaukštą svogūno, kol mėsa parus.

Tuo tarpu vandenyje ar piene išmirkykite duoną. Išmirkusią nuspauskite ir sudėkite į mėsą. Gerai išmaišykite, kad nebūtų pavienių jos gabaliukų.

Paskaninkite druska, pipirais, muskatu. Įmaišykite likusį vyną ir patroškinkite kelias minutes, vis pamaišydami, kad neprisviltų.

Galiausiai nuimkite nuo kaitlentės ir įmaišykite vieną išplaktą kiaušinį ir likusias petražoles.

Mėsą sudėkite šaukštu į paprikas. Jas apvoliokite antrojo kiaušinio plakinyje ir pavoliokite miltuose, džiuvėsėliuose ar rapsuose. Apkepkite karštame alyvuogių aliejuje, kad parustų,.

Sudėkite į kepimo formą, užpilkite paruoštu pomidorų padažu ir kepkite apie 20 min. vidutinio karšumo orkaitėje. Pabarstykite petražolėmis, jei dar liko:)

Kai pagalvoju, vargo daugiau nei su lietuviškom įdarytom paprikom, bet smagu gaminti įsijungus ispanišką muziką gamini, svajojant apie keliones, šilumą ir laimingus veidus už stalo:)

Nuo

* vietoj pomidorų iš skardinės galite naudoti ir šviežius. Juos nulukpite, išimkite sėklas ir supjaustykite.

*Desertas Mānana arba tiesiog Tinginys español

Buvo trečias vyno savamokslių susitikimas su Jumilla apeliacijos vynais. Maistas irgi buvo ispaniškas. Beveik. Nes po ispaniškų patatas bravas ir pimientos rellenos saldžiai pabaigai buvau paruošusi tinginį. 

- O tai kaip jis ispaniškai vadinasi? - kažkas paklausė.  

Hm, šitam nepasiruošiau, o reikėto. Kaip ispaniškai tinginys? Perezoso - dabar jau išmokau, bet vakar tai nepadėjo. Padėjo Monikos linksma mintis:

- Mānana:)

Valio! Geresnio pavadinimo nesugalvotum:) Juolab, kad tikslus vertimas nuobodu ir nereikalinga. Kai pagalvoji, vokiečiai tinginį vadina Kalter Hund (šaltas šuo), italai - Salami di cioccolato (tiesiog šokoladinė dešra), angliškai - Hedgehog (ežys), o švedai išvis originalūs - Radiokaka (pyragas radija:)

O  Mānana gaminame taip: 

Indelis kondensuoto pieno
200 g sviesto
Senoviškos kakavos
~600 g arba 3 pakeliai sausainių 
Marmeladinių saldainių 
Riešutų

Sviestą ištirpinkite ir į jį sudėkite kondensuotą pieną. Gerai išmaišykite iki vienos masės ir dėkite kakavos tiek, kad taptų ruda ruda beveik juoda ir įgautų šokolado skonio.

Marmeladiniai saldainiai yra svarbūs, nes juk tai Tinginys español - negali būti nuobodus ir tamsus. Reikia spalvų. O pjaustant gražiai persišviečia! Čia, turiu pripažinti, mano linksmos mamos linksma mintis.

Taigi saldainius supjaustykite ir maišykite į šokoladą. Jei cukruoti galite šiek tiek nuvalyti tą cukrų, kad netraškėtų:) 

Riešutus susmulkinkite ir taip pat įmaišykite į šokoladą.

Sausainius sulaužykite ir užpilkite šokoladu. Sunku maišyti ir gali atrodyti, kad vien sausainiai ir šokolado mažai, bet viskas normaliai:) Sukite į maistinę plėvelę ir darykite dešras, naudokite kokia formą, kuriose suspausite pyragą.

Pašaldykite šaldytuve ar kameroje o tada pjaustykite - siūlau pagaliukais - gražiau:)

 

Baba Ghanoush** ‏بابا غنوج **

Baba Ghanoush (baba ganuš) dar vienas rytų valgis, kurį galite nesunkiai pagaminti, jei turite baklažanų ir sezamų pastos. Man šis patiekalas neturi jokios istorijos, jo nebuvo nei pirmose vaikystės knygose ir neišmokau jo iš tetos Vokietijoje, bet ilgai norėjau pagaminti, nes kurį laiką mielai užsisakydavau,  jei būdavo kavinėse. O naminis baba ghanoush, tiesa, daug skaniau;)

Du baklažanai
Alyvuogių aliejaus
Pora skiltelių česnako
2-3 šaukštai Tahin (sezamų pasta)
2-3 šaukštai citrinos sulčių
2-3 šaukštai natūralaus jogurto

Druskos
Pipirų
Kumino
Petražolių ir skrudinto sezamo pabarsymui


Baklažanus įpjaukite keliose vietose aštriu peiliu (pabadykite) ir kepkite skardoje su šiek tiek aliejaus iki 200 ºC įkaitintoje orkaitėje. Gerą pusvalandį užtruks. Baklažanai turėtų būti sukepę ir minkšti.

Iškepusius kiek atvėsinkite ir nulupkite arba visų išskobkite šaukštu. Sudėkite į dubenį ir nupilkite susidariusį vandenį, galite kiek net spustelėti rankomis, kad išgręžtumėte.

Sutrinkite baklažanus beldneriu, sudėkite trintą česnaką, tahin, citrinos sultis, jogurtą ir išmaišykite. Druska, pipirai ir kuminas pagal skonį. Papildomai galite įdėti dar šiek tiek alyvuogių aliejaus.

Galiaisiai pabarstykite smulkintom petražolėm ir jei turite, skrudintu sezamu.  

Jeigu turite laiko ir noro - iškepkite naaną, bet skanu ir su lavašu ar turkiška duona:)