Jautienos steikiukas su polenta, brokoliais ir paprika

Gyvenime niekas nebūna be reikalo, arba "mes planuojame, o Dievas juokiasi".

Pradėsiu iš toli. Paskutinius septynerius metus vis pagalvodavau, kada gi bus ta diena, kai vėl aplankysiu Chemnitz'ą, kur metus gyvenau ir studijavau. Kartais taip norėdavosi vėl praeiti visą campus nuo bendrabučio iki universiteto, po kojom šlamant lapams, išgerti espresso ir suvalgyti braškinių ledų toj mažoj kavinėj netoli ežero, gal net užsukti į Plus (maisto prekės) ar kepyklėlę ant kampo, kur su Maja po paskaitų užsisakydavom kavos su nutella. Kai prisimenu tuos metus, man regis, buvau labai laiminga, tarsi visą laiką įsimylėjus. Gyvenimą. Ir tie prisiminimai tokie nostalgiški ir mieli.

Taigi susiplanavusi pabūti Vokietijoje  negalėjau nenusipirkti bilietų ir į Chemnitz. Iš karto pranešiau ten gyvenančiam draugui, kad atvažiuoju. Nerealu! Tarsi būčiau gavusi progą nusikelti į praeitį.

Esu pakeliui į Vokietiją, kai gaunu žinutę, jog rytoj, mano kelionės dieną, dalis Deutsche Bahn darbuotojų paskalbė streiką nuo pietų iki kitos dienos ryto. Nemėgstu kai planai keičiasi taip staiga, bet reikia taikytis - pirksiu kitą bilietą, nakvosiu pas Thias, ir grįšiu į Berlyną ryte, maždaug tuo pat metu kai Rūta grįš iš budėjimo.

Štai ir ilgai lauktos kelionės rytas. Pusryčiaujam, aš susikraunu daiktus tai vienai dienai, Rūta ruošiasi į budėjimą, įduoda man saldainių į kelionę (taip, mano sesė labai rūpestinga) ir staiga - naminė Rū trauma pjaunant lietuvišką juodą duoną. Stiprokai. Su peiliais reikia atsargiai.

8:30 jau stoviu traukinių stoty jau nusipirkusi La Cucina Italniana žurnalą skaitymui kelionės metu kai suprantu, kad mano rytinis reisas atšauktas ir ne tik kad sugrįžti, bet ir išvykti yra keblu. Lieku.

Vaikštau žinomom ir nežinomom Berlyno gatvėm. Perku atvirukus, kuriuos nežinau, ar kam siųsiu, geriu kavą trečios bangos** kavinėse, kalbu vokiškai su pardavėjom, jokio plano ar tikslo. Be galo lengvas atrodo pasaulis ir negaliu nustoti šypsotis. Aaaa, kaip man čia gera!

... besidairydama į vitrinas vieno namo  languose  pastebiu visų mano matytų Til Schweiger filmų plakatus! Matyt jų filmų studija - nors imk ir užeik. Betrūko tik kad pats Til Schweiger būtų išėjęs tuo metu į gatvę...būčiau matyt išgriuvus iš batų:)  Juokinga. O dar juokingiau pagalvojus, kad vaikštau sau lyg niekur nieko, o maišelyje ant peties pižama, rūbai rytdienai, dantų šepetukas.

Vidury dienos Rūtos sms - jai siuvo pirštą ir atšaukė budėjimą, bet ji užtruks darbe. Ir ar gali sakyti, kad tai ne likimas? Man nevažiuoja traukiniai*, likau Berlyne, ir sesė nebebudi, kaip turėjo, o grįš namo. Vadinasi, reikia sugalvoti ką pagaminti vakarienei.

Ta mintis man net patinka. Eiti apsipirkti svetimame mieste paprastų maisto produktų sukuria jausmą, tarsi ten gyventum.

Ką tik praėjusio oktoberfest proga nutariu prieš saulę išgerti Weihenstephaner su bretzeliu ir išrinkti ką gaminti iš savo naujojo italų virtuvės žurnalo. Gurkšteliu alaus ir vėl juokiuos, nes žurnalo nėra. Matyt būsiu palikus traukinių stotį,  6 eurai kaip į balą, bet vadinasi taip reikėjo, ne itališkai, ne pagal receptą, ne pagal planą, kaip ir visa kita šiandien.

Ir aišku, ėjau pirkti žuvies, bet pamačiau tą 6 savaites brandintą jautuką ir nesusilaikiau.

Kas garnyrui? Geltona polenta, žalias brokolis, raudona paprika - turėtų būti neblogai bent jau pagal spalvas. Ir aišku raudonas vynas***

Laukdama Rūtos grįžtant viską pasiruošiu.

Papriką labai svarbu yra nulupti.
(Aš priskiriu save prie visavalgių (omnivoras man nelabai gražus žodis), bet iki kol šitos gudrybės nenusižiūrėjau, dėl manęs paprikų būtų galėję ir nebūti. O nuluptos - kitas reikalas:)

Supjausčiau juostelėm ir sudėjau ant folijos kepimo skardoje.

Brokolio žiedus nulaužiau ar nupjoviau ir apviriau kelias minutes, o tada dar pasmulkinau, kad būtų plonesni ir maždaug vienodo dydžio ir irgi sudėjau į skardą.

Polenta galima virti pagal instrukcijas, bet aš dariau per pusę su grietinėle, nes riebiau yra skaniau. Ir dar druskos, vos vos pipiriukų ir šiek tiek muskato.

Mėsą prieš kepant reikia išsiimti iš šaldytuvo ir turėti ją kambario temperatūros, o ne sušalusią. Nemarinavau, tiesiog pasūdžiau ir papipirinau iš abiejų pusių ir kepiau ant šiek tiek alyvuogių aliejaus gerai įkaitusioje keptuvėje iš abiejų pusių.

Kiek laiko kepti priklauso kokio raudonumo mėsos norite, bet yra triukas kaip patikrinti pagal mėsos kietumą. Suspauskite nykštį su rodomuoju pirštu - delno dalis po nykščiu yra minkšta ir jei jūsų steikas tokio paties minkštumo - jis bus su krauju. Suspaudžiant nykštį su kitais pirštais ir judant mažylio link, delno dalis tampa kas kartą kietesnė ir ties kiekvienu kitu pirštu atitinka "pusiau su krauju", "vidutinio" ir "gerai iškepto" steiko kietumą.

*Prisiminiau ketureilį iš Chemnitzo laikų
Aš atvažiuosiu traukiniais
Nes gatvėse per daug mašinų
Aš šiandien vėl su akiniais
O tu su baltu vynu

**Apie trečios bangos kavą
http://en.wikipedia.org/wiki/Third_Wave_Coffee

***rinkau rinkau ir išrinkau blendą iš Priorato (Bodegas Mas Perinet, 2006). Labai tiko.