*Sekmadienio pyragai. Bananų pyragas su šokoladu ir imbieru

Daug kas bananų pyragus vadina bananų duona, matyt dėl angliško jų pavadinimo (banana bread) ar jiems kepti pasirenkamos duonos kepimo formos. Visgi mano pasąmonėje duona yra kažkokia sakrali (http://meringosgaminimai.blogspot.com/2011/08/duona.html) ir mieliau sekmadieniui  renkuosi kepti pyragą. Nors, kai pagalvoji, tas sakralumas visai tinka prie sekmadienio kaip šventos dienos.


Sekmadieniai pyragai yra viena iš tų naujų tradicijų, kurią norėčiau turėti savo namuose pagamintame gyvenime. Nes sekmadienius reikia švęsti.

Dievinu, kai pyrago kvapas po truputį užlieja visus namus nuo virtuvės iki miegamojo ir ima sklisti į laiptinę tarsi kviestų užsukti kažką į svečius, kai po truputį persismelkia per drabužius ir plaukus iki pat širdies. Tarsi pyragas turėtų stebuklingų galių  - šildyti mus iš vidaus, suburti šeimą pabūti drauge prieš pasineriant į naujos savaitės darbus, prailginti savaitgalio džiaugsmus ir poilsį, pasaldinti gyvenimą ir akimirką nardant po savo paties apmąstymus.


Bananų pyrago niekad nebuvau kepusi, bet gimtadienio laiške Barbora pasidalino savo receptu ir mintis apie jo kepimą, o mano knygoje vienas iš pirmųjų receptų taip pat buvo ta bananų duona. Nežinau, ar verta tikėti ženklais, bet atrodė, kad pats bananų pyragas nori būti iškeptas:))



Mano variantas gavosi toks:

4 prinokę vidutinio dydžio bananai 
1 šaukštas medaus
3 vidutinio dydžio kiaušiniai
100 g. ištirpdyto sviesto
150 g. cukraus  
300 g. miltų
arb. šaukštelis kepimo miltelių
didelis žiupsnis druskos

100 g. šokolado (pieniško ar juodojo, tinka abu)
100 g. cukruoto džiovinto imbiero 
 žiupsnis vanilės


Kol sviestas tirpo prikaistuvyje ant viryklės, dideliame inde sumaišiau sausuosius ingridientus (miltus, cukrų, kepimo miltelius, druską).

Elektrine kapokle susmulkinau šokoladą iki stambių trupinių, o tada susmulkinau imbierą* ir sudėjau į miltų masę bei permaišiau rankomis, kad visi ingridientai pasiskirstytų.

Kiaušinius išplakiau ir į jų masę sudėjau sutrintus bananus, atvėsusį sviestą, medų**, ir vanilę.

Bananų masę supyliau ant sausųjų ingridientų ir iš lėto maišiau silikonine mentele nuo kabindama nuo apačios, iki neliko atskirų miltų ir viskas tapo viena mase. Nereikia permaišyti, kad pyragas nebūtų per kietas.

Kepimo formą išklojau sviestiniu popieriumi ir ten atsargiai sukrėčiau pyrago tešlą, o tada viską  į  jau iki 180°C įkaitintą orkaitę. Kepiau apie 45 minutes, bet priklausys ar naudosite duonos formą, ar tradicinę pyrago.  Iškepusio pyrago požymis - įkišus medinį pagaliuką (degtuką, dantų krapštuką) šis neaplimpa tešla ir išlieka švarus.

Knygoje rašė, kad geriau palaukti kol pyragas atvės ir tik tada pjauti, o atvėsęs gali būti puikiausiai užšaldytas. Maniškis nukeliavo į svečius, todėl vartojamas taip, kaip buvo skirta - sekmadienį:)



*šokoladą  puikiai galima tiesiog sudaužyti dar neišlukštenus, įsukus į rankšluostėlį ir naudojant kokį kietą daiktą, kaip kočėlą ar plaktuką mėsai, o imbierą susmulkinti peiliu.

** jei medus kietas,  įdėkite jį į tirpintą sviestą, kur jis puikiausiai suminkštės ir susimaišys su sviestu.

*Eis-Monster aviečių ir baziliko ledai

Ar pastebėjote, kad šią vasarą buvo kaip niekad daug akcijų ledams? Galėjai kas savaitgalį pirkti net pačius prabangiausius  daug pigiau ir užpildyti šaldymo kamerą visais Häagen-Dazs skoniais. O maniškė tuo tarpu užsipildė naminiais ledais, nes su atgimusiu noru gaminti prisiminiau ir turinti ledų šaldymo mašinėlę.

Naminiai tikrai nėra geresni už Häagen-Dazs, dėl to nesakyčiau, kad nesigailiu jų neprisipirkusi, bet naminiai vis vien yra naminiai. Galima sakyti, neturi kalorijų:) O ir prigamint galima visokiausių skonių, nesi apribotas, todėl dar bus daugiau Eis-monster įrašų.

Pirmieji, kuriais vaišinau svečius po pirmadienio vakarienės - lengvi ir gaivūs kaip lietuviška vasara aviečių ir baziliko. Beto jogurtiniai, kaip dabar madinga:)  Ir  baisiai paprastai pagaminami:


Proporcija -  du indeliai po 300 g jogurto ir ~150 g plakamos bet neplaktos grietinėlės
*Šitoje vietoje sakyčiau galima interpretuoti, nes riebumas nėra būtinas ir yra skonio ar resursų reikalas.

Pusę litro aviečių sutryniau blenderiu ir tą patį padariau su didele sauja šviežių baziliko lapų.

Cukraus kaip visada nepamatavau. Įbėriau pusę stiklinės, išmaišiau, paragavau, pasaldinau dar tiek, kad būtų skanu.

Viskas! Ledai - geriausia dieta laukiant žiemos:)

Čia taurėje  kažkaip keistai apšviesti jie atrodo geltoni, nors iš tikro - labiau rožiniai su žaliais taškiukais.
Dėžutėje spalva irgi tokia ne tikra bet gal labiau į tą pusę:)
Pradedu galvoti, kad reikia fotoaparato ar bent naujo telefono, nefotografuoti vakarais arba nebedėti nuotraukų iš vis:) matysim.

+Spaghetti su džiovintais pomidorais, brinzos sūriu ir špinatais

Prisikviečiau į namus pagalbą, nes reikėjo pakabinti jau kelis mėnesius laukiantį paveikslą ir sutvarkyti dar kelis dalykus. Darbų pasidalinimas aiškus - kol vieni užsiima statybiniais darbais, kiti turi paruošti vakairienė iš to kas yra namie.

"Bus makaronai", -nusprendžiu, nes per tuos karščius valgyti salotas atsibodo, o kiek atvėsęs oras kelia šilto maisto poreikį:)

Pradžia yra, reikia tik sugalvoti iš ko darysim skonį. Didžiulis stiklainis džiovinų pomidorų siūlosi būti patuštintas, o ir brinzos sūris prie jų puikiai tiks. Dar turiu česnako Ką čia dar įdėjus?

Vienas iš dalykų apie kurį pastaruoju metu galvoju gamindama yra spalvos. Reikėtų kažko žalio, bet nieko nėra, išskyrus prieš mėnėsį užšaldytus špinatus. Geriau būtų švieži, bet ką padarysi.


Reziumė, buvo sunaudoti šie produktai:

1,5 stiklinės džiovintų pomidorų
2 stiklinės šaldytų špinatų
1 galvutė česnako
Stiklinė vandens nuo makaronų virimo
Apie 400g spaghetti (svarbu, kad būtų iš kietagrūdžių kviečių miltų)
~200 g brinzos sūrio (naudojau karvės pieno brinza; tiktų ir feta)
Alyvuogių aliejus, druska, pipirai

Česnaką supjausčiau griežinėliais ir pakepiau ant alyvuogių aliejaus, kol gražiai pagelto.

Džiovintus pomidorus pasmulkinau į dvi tris dalis.

Atskiroje keptuvėje įpyliau šiek tiek aliejaus iš džiovintų pomidorų stiklainio, įkaitinau ir jame kelias minutes pakepiau pomidorus ir špinatus. Šiek tiek pasūdžiau ir pamaliau juodų pipirų.



Ilgai kepti nereikia, nes sudegę džiovinti pomidorai nelabai skanu, turi tik kiek paskrusti ir sušilti.
Jei špinatai būtų švieži, reikėtų pakepti kol suminkšės ir šiek tiek sukris, bet tai irgi tik kelių minučių reikalas.

Į džiovintų pomidorų keptuvę sudėjau pakeptus česnakus, įpyliau apie stiklinę vandens nuo makaronų virimo  ir viską sumaišiau su spaghetti.

Makaronai į lėkštę, o ant makatonų smulkiais kubeliais supjaustytas brinzos sūris. Gal būtų tikę papuošti šviežiu špinato lapu, bet buvo skanu ir taip:)

*Gâteau Breton arba Barboros Bretanės pyragas

Būna žmonių, su kuriais labai gera kalbėti ir kartu nereikia žodžių, ir tyla netrikdo, su kuriais, regis, galėtum nueiti į pasaulio kraštą ir gyventi diena iš dienos, bet ilgi nesimatymai nepakeičia nieko tarpusavio ryšyje. Negali atitolti, nes jie gyvena širdyje. Gal tai ir yra sielų draugystė? Atostogos sielai, kai būni kartu, tikrai. 

Tą kartą mano atostogos Bretanėje pas Barborą būtent tokios ir buvo.  Prisiminus jas visada džiaugiuosi, kad kelios dienos buvo lietingos, kai galėjome tiesiog likti virtuvėje - vieną jų kaimynystėje gyvenanti močiutę mokė mus kepti crep'us paskleidžiant tešlą mediniu pagaliuku ant specialios keptuvės, kitą  - pagal iš jos gautą receptą gaminome tradicinį vietinį pyragą ir morengus iš likusių baltymų.

Praėjo keleri metai nuo apsilankymo Château de Penfrat, o taip ir neparašiau apie įspūdingąjį Gâteau Breton, bretonišką (arba Bretanės) pyragą, kuris labai gerai tinka ir lietuviškam skoniui lietuvišką vasarą prie Lietuvos ežerų.

Ta proga šiam žolinių savaitgaliui jį ir vežiau pas draugus į Zarasų apylinkes. Buvo įvertintas ir visam savaitgaliui neužteko:)

***

Sudedamosios dalys:

500 g miltų
350 g sūdyto sviesto
350 g cukraus
8 kiaušinių tryniai
1 kiaušinio trynys aptepimui
nepilnas arb. šaukštelis kepimo miltelių
1 arb. šaukštelis vanilinio cukraus
1 valg. šaukštas romo 

Procesas:

Kai jau sugalvojate, kad kepsite šį pyragą, ištraukite sviestą iš šaldytuvo ir kelioms valandoms palikite, kad suminkštėtų.

Atskiriame aštuonių kiaušinių trynius ir išsukame su cukrumi ir vaniliniu cukrumi. Aš papildomai įbėriau šiek tiek vanilino. 

Sudedame kambario temperatūros sviestą ir viską išsukame iki vienos masės, kad nebūtų sviesto gabaliukų.

Įpilame romo, ir po truputį įmaišome miltus, o drauge su jais ir tą truputį kepimo miltelių. 

Kepimo formą ištriname sviestu arba išklojame kepimo popieriumi ir į ją sukrečiame paruoštą pyrago tešlą. 

Didžiausias šio pyrago ruošimo darbas yra išlyginti pyrago paviršių, kad nebūtų gražus ir vienodas. Tam reikalui naudojau silikoninę mentelę, kurią pabaigoje vis sudrėkindavau, kad tešla mažiau prie jos kibtų.


Tada būtina dalis - papuošti pyragą tradiciniu raštu. Imam šakutę ir subraukom kas kelis cm (jei vienos linijos stačios, tai kitos pasviros, kad gautųsi rombeliai).

 

Orkaitę įjungiame ties 220°C padala, kad kaistų. 

Tuo tarpu atskiriame dar vieną kiaušinio trynį, išplakame šakute ir patepame juo pyragą. Jeigu raštas apsigadino, perbraukite tas pačias vietas šakute dar kartą. 

Temperatūrą orkaitėje sumažiname iki 1805°C ir kepame ~45 minutes, kol gražiai parus.

*Jei ima per greitai ruduoti viršus, pridenkite aliuminio folija.
** Sako, skaniausias šiek tiek pabuvęs, antrą trečią dieną.

*Mamos agurkai žiemai pagal Rūtą

Visada žavėjausi savo mamos sugebėjimu kurti ryšius su žmonėm, susidraugauti ir palaikyti tas draugystes, o tada dar suburti tarpusavyje nepažįstamus žmones į vieną kompaniją. Viena iš tų draugysčių prasidėjo man dar neesant, bet jau ruošiantis būti.

Vienintelė istorija, kurią girdžiu iš tų laikų yra apie užuolaidas, kurias reikėjo pakabinti gydytojos kabinete ir Rūta, pas kurią lankėsi mama,  paprašė pacienčių pakalbinti savo vyrus padėti. Tų vyrų susirinko visi du, iš kurių vienas buvo mano tėvelis. Galbūt tai ir buvo lemtingas įvykis, padaręs dvi moteris draugėmis, nežinau,  bet faktas, kad ta draugystė nesiliauja jau beveik tris dešimtmečius.

Ir aš vis juokiuos, kad Rūta žmogus, kuris mane pažino pirmiau nei atsiradau:) 

Po to, kai mes su sese išsikraustėme, mama ėmė daugiau gaminti, matyt dėl to, kad galų gale atgavo virtuvę ir jau kelis metus daro agurkus žiemai pagal Rūtą. Traškūs ir nesuglebę jie visai neprimena tų senoviškų keistos spalvos ir perrūgusių agurkų, ir taip tinka žiemą prie belgiškai tamsiame aluje troškinto hailendo jautuko.

Kadangi vis taupydavau  iš mamos gautus agurkus, šiemet pasiūliau pasidaryti daugiau - drauge smagiau, o ir man proga išmokti. Užsiprašėme Vigilijos (kita draugė iš tos pačios kompanijos) ypatingųjų Kėdainių krašto agurkų  ir štai jau pjaustau galiukus tiems 10 kg. - puikus sekmasdienis!

Metodas:

1. Nuplaunam agurkus ir nupjaustome galiukus iš abiejų pusių

2. Blanširuojame  (t.y. sumestame agurkus ~5-10 min. į verdantį vandenį iki šiek tiek pakeis spalvą)

3. Agurkus ištraukiame iš vandens ir dėliojame į stiklainius

*mes nutarėme, kad geriausi 0,7 ar 1 l talpos ir dėliojame stačiai. Man šita dalis kone smagiausia, tarsi spręstum uždavinį, kaip į vieną stiklainį sutalpinti kuo daugiau agurkų, ar kaip koks tetrio žaidimas  

4. Į kiekvieną stiklainį dedame:

• po lauro lapą
• žiupsnį juodų pipirų (nemaltų)
• žiupsnį kvapniųjų pipirų (nemaltų)
• Česnako - bent  po vieną skiltelę į stiklainį (galima dėti visą skiltelę, bet šį kartą pasmulkinome, nes buvo labai didelės, o ir česnakas tokiu būdu daugiau savo gėrio gali atiduoti)
• krapų stiebų ir viršūnėlių (kaip sakė mama "kuo daugiau, tuo skaniau", ir skonio daugiausia tose viršūnėlėse)
• po ąžuolo lapą (! labai svarbus ingridinetas, suteikiantis traškumo)
• po lauro lapą
• žiupsnį garstyčių grūdelių (Pasak Lenos, kitos draugės iš tos pačios kompanijos,  jie veikia kaip antiseptikas, žodžiu, gėris, jei nori kad tie agurkai stiklainyje nesugestų)

5. Ruošiame marinatą iš:

• 1 l vandens
• 1 valg. šaukštas druskos
• 1 valg. šaukštas cukraus
• 1 arb. šaukštelis citrinos rūgšties

Užvirinam vandenį, viską jame ištirpinam ir tuo marinatu užpilame agurkus.


* Marinato tiems 10 kg agurkų sunaudojom nepilnus 6l, bet tai priklauso nuo to, kaip puikiai sužaisite agurkų taplinimo stiklainyje tetrį:) Bet kuriuo atveju, jei pritrūks marinato, jo nesunkiai galima pasidaryti dar ir dar.

Pačius stiklainius galima kaitinti orkaitėje, galima perlieti verdančiu vandeniu, arba tiesiog perskalbti indaplovėje kur jie puikiai išsikaitina.

Stiklainių dangtelius pakaitinome verdančiame vandenyje, patrynėme spiritu (tinka ir degtinė) ir užsukome. O užsuktus mama sudėjo aukštyn kojom ir dar užklojo pleduku. Nežinau, kodėl, bet tokie burtai visai žavingi, ypač kai ruoši kažką žiemai.

Belieka tik jos sulaukti.

*Vasaros desertas iš kefyro ir uogų pagal Šarūnę

Kaip jau rašiau, pastaruoju metu esu pilna noro gaminti ir atsigriebti už tą prėską laiką.  Ir tas jausmas man atėjo kartu su visokiausiom užgaidom ir norais, kaip kad perstumdyti virtuvę ir vietoj baro pasidaryti stalą,  o tuo pat metu ir daugiau darbo vietos, prisipirkti naujų virtuvės įrankių ir vyno taurių, ir kitokių reikalingų ir nereikalingų dalykų.

Gerai, kad dalį to atsinaujinimo poreikio galima užpildyti prasisukus per spinteles ir lentynas tėvų namuose. Prieš kurį laiką tarsi nujausdama, kad jau tuoj tuoj vėl kils noras šeimininkauti, parsivežiau iš ten mamai nereikalingus troškinimo indą, bent kelias formas kepimui ir vieną keistą Tupperware daiktą, skirtą žele ir kitiems nekeptiems dalykams. Jame kiek pamenu su sese esame darę tik mousse au chocolat  pagal tetos Ievos receptą, kurį ji parsivežė iš savo tetos Marie nuo Marselio. 

Pirmą kartą išgirdau mousse au chocolat pavadinimą būdama gal 12 metų, kai pirmą kartą viešėjome pas Ievą Bremene ir nesupratau, kas per dalykas bus ta musė šokolade...  bet ne apie tai:) kitą kartą.


taigi ta forma atsikraustė pas mane ir laukė, kol prisiruošiu ką nors joje padaryti, galbūt tą patį prancūzišką desertą, o gal ką kitą.

Ir buvo trečiadienio vakaras, kai su Šarūne susitikome Bernardinų sode pasidalinti naujausiais išgyvenimais ir indeliu naminių braškinių ledų. Bet naujausius išgyvenimus pakeitė prisiminimai, ir Šarūne pasakojo, kaip tada, kai rasdavo daugiau laiko, vasarom darydavo šitą desertą iš kefyro ir visokių šviežių uogų, ir kaip jis patikdavo draugams - gaivus, neriebus, spalvotas. Jai atrodė, kad visi jį žino ir daro, o man teko prisipažinti, kad pirmą kartą girdžiu ir kad apskritai gyvenime nieko nesu gaminusi su želatina.

Iššūkis priimtas:)
Pasivežiau iš kaimo kibirėlį avietbraškių (tokia graži raudona uoga, kuria sako džiaugiamasi du kartus - kai pirmą kartą prisirpsta, ir paskui, kai pavyksta jas išnaikinti, nes jos kaip avietės labai vislios, o skonis aviečių ir braškių atskirai visgi geresnis:))


Taigi kefyru pasirūpinta, uogų yra, želatinos irgi nusipirkau. Galima gaminti:

Baltajai kefyro masei :)

• 1 kg kefyro
• 200 ml grietinėlės (aš naudojau tą neriebią, skirtą kavai, bet galima ir riebios dėti, arba nedėti iš vis, ir pakeisti tuo pačiu kiekiu kefyro)
• 150 g cukraus (jeigu labai norisi saldžiaim, galima ir kiek daugiau, bet man norėjosi gaiviau)
• Vanilinio cukraus 
• 0,5 citrinos sulčių
• 16 šaukštelių želatinos
• ~200 ml vandens želatinos brinkinimui

Pagrindui (ne privaloma dalis:))

• ~200 g sausainių (pirkau kažkokius prancūziškus ale pilno grūdo iš "iki")
• 100 g išlydyto sviesto

 Ir aišku uogos, kokių tik turite (avietės, mėlynės, braškės, avietbraškės).




Želatiną užpyliau vandeniu ir palikau išbrinkti.


Tuo tarpu su elektriniu smulkintuvu sumaliau sausainius ir užpyliau išlydytu sviestu. Masę  paskirsčiau indo apačioje, paspaudžiau mentele kad geriau sukibtų ir palika lakti kitų ingirdientų.


Kefyrą ir grietinėlę išmaišiau su cukrumi ir išspaudžiau pusės citrinos sultis.

Begamindama pagalvojau, kad tiktų citrinos žievelė, bet nenorėjau jos gabaliukų purioje kefyro masėje, todėl sutarkuotą dar sugrūdau grūstuve su šiek tiek kefyro ir pertryniau per sietelį. Vis koks papildomas skonis:)

Želatiną reikia šiek tiek pakaitinti, ir tada įmaišyti į kefyro masę.

Ant sausainių pagrindo išdėliojau uogas ir ant jų užpyliau baltąją masę. Deja uogos neliko apačioje ir sukilo aukštyn, bet vis vien neblogai gavosi:)

Kitokias uogas galima jas iš karto įmaišyti į masę, tuomet turėtų geriau pasiskirstyti.

Ir tada viską į šaldytuvą iki sustings ir bus galima vaišinti draugus:)


Reziumė - desertu vaišinau tą pačią tetą Ieva su vyru Reiner ir tėvus po vakarienės, ir visi liko patenkitnti:) O mažasis deserto variantas nukeliavo į Mato gimtadienį ir irgi tiko:)

*Homemade life

Kurį laiką nieko nerašiau.

Regis, niekad nenustojau mėgti  gaminti ir kažką tikrai gaminau, bet kažkas buvo ne taip.


Visgi prasidėję mano nauji metai
viską sugrąžino atgal - grįžo tas lengvumas ir meilės jausmas. Vėl be galo noriu suktis virtuvėje, noriu kvepėti sviestu išsuktu su cukrumi, jautienos kepsniais, net blynais:)

Tarsi senoji Meringa buvo išvykusi ir sugrįžo namo, kur vėl  kepa šokoladinius pyragus, laisvu laiku žiūri filmus apie gastronomiją, pridegina paskutinę skardą sausainių, bando kažką naujo, perka skanėstų ingridientus į priekį ir kulinarinius žurnalus, kurių neperskaito, kartais persūdo maistą, ir visad mielai laukia svečių. Taip gera būti savimi!



O kam rašyti? Kodėl negalima tiesiog gaminti ir tuo džiaugtis?

Nežinau, bet man kartais tiesiog patinka rašyti ir dalintis.

Nenoriu apsimesti kažin kokia eksperte, o ir pseudo šefai, visi leidžiantys J.O. formato knygas, manęs nežavi. Turiu puikių draugų, kurių maistas šimtą kartų gardesnis, gražesnis, žinios gilesnės ir technikos profesionalesnės, bet net ir to nenoriu.


Aš iš to duonos nevalgau ir matyt nevalgysiu, bet galiu kepti naminę:)

Noriu namų, kur virtuvėje jauku ir šilta, kur gera ateiti draugams, kur prie arbatos bus sausainių, o prie vakarienės vyno ir pokalbių, kur išlieka senos ir kuriamos naujos tradicijos.

Noriu namuose pagaminto gyvenimo!  ir noriu juo dalintis.

***Homemade life yra iš  knygos pavogtas pavadinimas, o knyga labai simboliškai pakliuvo į mano rankas naujų metų proga ir ne tik tapo mano atradimu bet ir padėjo atrasti save iš naujo. Ačiū*

*Levandų sausainiai

Vazonėly turiu levandą, kuri nebežydi, tik auga. Bet jei auga virtuvėje, vadinasi, galima ir panaudoti virtuvėje. Ta proga labai paprasti ir žiauriai skanūs sausainiukai:

Valgomas šaukštas levandų lapelių (iš akies)
65 g. rudojo cukraus
125 g. sviesto
170 g. miltų

Levandas sutrinam su cukrumi blenderiu iki smulkių miltelių.
Supilame į minkštą sviestą, išmaišome, sudedame miltus - išminkome tešlą. Kone pabaiga.
Iškočiojame ritinuką (aš dariau poros cm skersmens) ir kuriam laikui dedame į šaldytuvą, kad kiek sustingtų ir lengviau pjaustytųsi.

Orkaitė įkaitinama iki 150 °C. Tešlos ritinėlius supjaustome apskritimais ir kepame apie 15 min, kol gražiai pagelsta.

Tikriausiai prasčiausi  kada nors kepti sausainiai.